Seno bambeklio veranda-64
Šilta verandoje. Kadangi laikai įdomūs, pradedi mąstyti apie pamatinius dalykus.



Imi kokį nors Occamo, jeigu ir ne skustuvą, tai bent jau kauptuką ir gremži pelėsius, samanas ir kitas žolytes, kol prisikasi iki pamatų.
Pamatuose guli žmonių poreikiai. Taigi – o kas iš viso yra žiniasklaida, kam ji reikalinga?
Sukam juostą atgal – internetas, televizija, radijas, laikraščiai, menestrėliai ir kiti bardai, klajojantys vienuoliai ir piligrimai. Aha, va čia – atsukom iki to laužo, aplink kurį sutūpusi sėdi medžiotojų ir riešutų rinkėjų gentis. Vienas gentainis mėgsta ir palakstyti po apylinkes ir linkęs neužsičiaupti. Kiti ramesni. Va jis ir yra žiniasklaida. Kokias jis funkcijas atlieka?
Praneša naujienas: „O toj genty už upės Eiklusis briedis nusilaužė medžioklėje koją ir dabar jis jau Raišasis briedis, o Pavasario lietus sutiko susilaukti vaikų su Raudonuoju ragu.“
Šviečia ir auklėja: „Nea, dabar dar negalima eiti žeberklu žuvų smaigstyti, va pražys tos baltos gėlytės, tada bus galima.“
Šitoje funkcijoje telpa ir analitika: „Pernai tai tos baltos gėlytės pražydo, kai buvo pilnatis po pirmųjų griaustinių.“
Linksmina ar kitaip suteikia pramogų (paprastai perteikdamas emocijas): „O tada Eiklusis briedis kalnan taurą nusivijo ir jau smeigs į sprandą ietį, bet po koja jam pakliuvo kelmas kaži koks prakeiktas. Ir tada parkrito Briedis ir ant žemės nusirito bei iš skausmo jis sustūgo. Na, o tauras? Jis paspruko.“
Viskas. Daugiau pamatinių žiniasklaidos funkcijų aš nerandu. Na, gali ji, aišku, sudalyvauti, verčiant seną genties vadą ( „Akela nepataikė, Akela nepataikė“ (c)) arba renkant naują – bet ar tai tikrai žiniasklaidos funkcija?
Ir šios trys jos atliekamos funkcijos turbūt atitiks žmonių poreikius tiek, kiek bus žmogus. O kokia forma ir kokias formatais – labai ne pirmas klausimas.
Susukam juostą vėl priekin ir mąstom apie spaudą.
Naujienas jau seniai greičiau pranešinėja kiti. Čia nieko nepadarysi.
Bet šviesti spauda vis dar gali. Ir net turi. Ir suteikti pramogų irgi.
Va šitos dvi pastarosios funkcijos ir dera žurnalui. Nes jo privalumas – yra daug vietos įasmenintam ir emocingam pasakojimui.
Ir čia aš pagaliau šiaip ne taip atropojau iki tų dalykų, kuriais ir norėjau pasidalyti su bambeklio verandos lankytojais.

Pasakojimas raštu neišvengiamas be aprašymo. Ir netgi – aprašymas yra viena iš pagrindinių techninių priemonių.
Kad neišradinėčiau kauptukų, padėsiu čia, mieli bendraverandžiai, Rebeccos McClanahan knygos „Tapymas žodžiu“ ( „Word painting“ – ji visa skirta tik aprašymui) mažą gabalėlį:

„Turbūt geriausias būdas visiškai apibrėžti aprašymą yra apsvarstyti, kas tai nėra:

• Tai nėra, kaip jau matėme, „visos šitos puošnybės“. Tai nėra tiesiog pagražinimas, kurį mes prikabiname savo rašinio viršuje, kad gražiau atrodytų.


• Aprašymas nėra nebūtinas. Visos grožinės literatūros ir daugumos poezijos ir publicistikos sėkmė priklauso nuo aprašymo galios kurti vaizdus.


• Aprašymas ne visuomet yra detalus nupasakojimas, kaip kas nors atrodo. Vienas iš geriausių aprašymų, kuriuos esu skaičiusi, buvo sukurtas aklo vaiko. Prisimenamo ir įspūdingo aprašymo šaknys slypi ne tiktai vaizdo detalėje, bet ir mūsų pasaulio kvapuose, skoniuose, tekstūrose ir garsuose.


• Aprašymas neprasideda puslapyje. Jis prasideda stebėtojo akyse, ausyse, nosyje, burnoje, rankose. Kad gerai aprašytume (ačiū ginaite), turime ilgai, sąžiningai ir stropiai stebėti pasaulį. Atidus stebėjimas, pasitelkus vaizduotę, ko gero, yra esminis kiekvieno rašytojo uždavinys.


• Aprašymas nėra būdas pasislėpti nuo tiesos. Pasaulis ne visuomet yra žavus, ir norėdami aprašyti pasaulį sąžiningai kartais turime žvelgti į sudėtingus, net bjaurius dalykus.


• Aprašyti ne visuomet reiškia rašyti grakščiai. Aprašymas nebūtinai pavers mūsų tekstą rafinuotu, lyrišku ar poetišku. Kartais aprašymas reikalauja grublėtos sintaksės ir tiesios, šiurkščios prozos. Net dantytos. Ir nuoskilomis. Mėsos gabalais. Supjaustytos pjūklu.


• Aprašymui ne visada reikia turtingesnio žodyno. Namas gali būti geriau negu buveinė, arklį lengviau įsivaizduoti negu neporakanopį žinduolį, raudonas kraujas yra ryškesnis, nei gyvybinio kūno skysčio tėkmė.


• Aprašyti – nereiškia, kad rašyti reikia daugiau. Aprašymai nėra steroidai, paverčiantys mūsų kalbą stipresne, raumeningesne, nėra degalų priedai, siūlantys galimybe nuvažiuoti toliau. Kartais aprašyti reiškia parašyti mažiau. Trijų šimtų žodžių vestuvių torto aprašymui gal reikėtų atsikratyti poros šimtų žodžių. O gal jo išvis nereikia.


• Aprašymas retai būna vienas. Dauguma jų yra ilgesnio eilėraščio, esė ar pasakojimo dalys, nepastebimai supintos su kitomis literatūrinėmis priemonėmis. Aprašymas nėra tai, ką mes tiesiog įterpiame kaip elementą į pasakojimą ar dėstymą. Taip, kartais mes kuriame vien aprašymo pastraipą, bet ta pastraipa yra tik perėjimas kažkur. O šitas kažkur yra pasakojimas.“