Apie Sigutę
Aktualijos spiria šnekėti. Nors lygiai gerai čia galėtų būti ir seno bambeklio veranda, kadangi bambėsiu.



Tautosaką universitete mums dėstė šviesiausios atminties Norbertas Vėlius. Niekaip nepamirši – stovi prieš auditoriją toks pasišiaušęs, kuoduotas, panašus į paukštį. Gal peraugusį kėkštą, gal dar labiau peraugusį papūgėlį. Stovi ir aukštu, kartais slystelinčiu į falcetą balsu porina apie chtonines būtybes, dievų panteoną ir pasaulio medį, kurio šakytėlėse gegutėlės tupi.
Na, maždaug šitaip: „Ir tada laumė ėmė ir nagais bernui perrėžė pilvą, o žarnas išdrabstė paupio pievose. Atkreipkite dėmesį – paupio. Nes laumių pasirodymo arealas paprastai būna paupiai, paežeriai, pirtys, tai yra, savo ir svetimo, sukultūrinto ir nesukultūrinto pasaulio riba.“
Taip ir sakydavo – būna. Tarsi jos iki šiol kartais paežerėm laigytų. O gal? Kas ten žino...
Arba padavimai apie švedus: „O jie paėmė suoliuką ir juo tą vaiką prie sienos pritrėškė.“ Ir vis pasikikendamas.
O dar tautosakos praktikos...
Kurios, ypač Dzūkijoje, būdavo pirmiausia esminė pažintis su kulinariniu paveldu, o tik po to – su visu kitu.
Ne su manim nutiko, su Liudviku Jakimavičium per jo praktiką, bet papasakosiu. Šiame tinklaraštyje nesikeikiama, tik iš folkloro žodžių neišbraukysi.
Vaikščiojo studentai po Dzūkiją tautosakos rinkti. Žiū – keleliu dviratį diedukas mina. Sustabdė, prikibo:
– Tėvuk, tu tokį amžių nugyvenai, tiek matęs, rieškučiomis žarstai tautosakos lobynus. Pasidalyk su ateinančiom kartom, a?
Diedukas į tai:
– Nėr ma kadu, vaikeliai. Ligoninėn minu, boba mana ty guli, serga.
Studentai neatstoja dar kurį laiką, ir tautosakos lobyno sergėtojas ant galų pagalės nusileidžia:
– Nu gerai, bet aš cik vienų dainikį padainuosiu...
Ir padainavo:

Ant medinių drungų
Veža bybį brungų,
Ant resorų ir spranžinų
Veža pisamų mašinų.

Apžergė dviratį ir numynė pas bobą į ligoninę.
Čia, beje, ir apie lietuvių tautos nekaltą prasidėjimą iš rūtelių.

Šneku apie tą šviežią įstatymą – na, tą, kur „vaikų apsaugos nuo gyvenimo“. Taip suprantu, kad Eglė žalčių karalienė, Jonukas ir Grytutė, Sigutė su visa savo karve ir duobe žarijų visai gali būti uždrausti? Nekalbant jau apie siaubingąją „Undinėlę“?