vklase (vklase) wrote,

Prisiminimų dar

Pasakojau andai apie Kalvių dainuojamosios poezijos festivalį.

(http://vklase.livejournal.com/187940.html#cutid1)

Ir pažadėjau papostringauti apie studentų statybinių būrių (toliau SS-B) sąskrydžio patriotinės dainos konkursą. Penktadienis – gera proga tai padaryti.



SS-B – kaip ir kolūkiai. Į juos po pirmo kurso vasarą (vadinasi, tai buvo 1982 m.) padirbėti einama savanoriškai priverstine tvarka. Savanoriškai nepriverstine keliaujama tik į Jakutiją, pavyzdžiui, kur iš tikrųjų galima užsidirbti DAUG pinigų. Bet ten konkursas. Didesnis negu į mediciną ar aktorinį. Reikia pažinoti komjaunimo vadus.
Mes klojome šaligatvius prie gaisrinės Karoliniškėse (dabar gatvė vadinasi L. Asanavičiūtės). Kita pusė būrio kažką darė su Vilniaus valymo įrenginiais.
Vieną dieną mūsų vadas Algis pranešė, kad savaitgalį važiuosime į kažkokį SS-B saskrydį. Už Trakų. Prie ežero.
Nuvažiavome. Kaip stovim, praktiškai. O pasirodo, viskas labai rimta – atskirų SS-B stovyklaviečių vietos pažymėtos, kažkokie konkursai, varžybos ir kitas patriotinis pilietinis politinis ugdymas. O mes vis tokie... filologai (tarti reikėtų, kaip tardavo majoras Anikinas karo stovykloje – pro sukastus dantis, lyg spjaudamas, lyg nurydamas paskutinį neištartą ištiktuką: filologi, bl... Apie majorą Anikiną ir jaunųjų rašytojų nuotykius Pabradės poligonuose dar kada nors papasakosiu).

Mums priskirtame sklypelyje susimetėme viena kitą skudurėlį (mes kažkaip net neįtarėme, kad bus kažkokie stovyklaviečių grožio konkursai ir jokių palapinių anei miegmaišių, aišku, nepasiėmėme) ir pradėjome palengva atsipalaiduoti įvairiais būdais.
Ir čia prie mūsų priartėja fakulteto komjaunimo sekretorė – gražuolė blondinė Aleksandra. Ir praneša, kad labiau į vakarą bus patriotinės dainos konkursas ir reikėtų sudalyvauti, nes kadangi jai ir taip ne kas, nes mes tokie filologai filologai ir jokiuose grožio ir ugdymo konkursuose nesudalyvaujame.
Algis žiūri į būrį, būrys žiūri į Algį. Gintas (kuris Dūdėnas) sako: Nu, davaj...
Mes su Gintu duetu jau ir prieš tai kiek praktikavome dainuojamosios poezijos (žr. apie Kalvių festivalį aukščiau).
Antai, iki šiol prisimenu tokį gabaliuką iš dainos:
Tu išliek ant žolės savo geismą,
Aš tau parodysiu keistą šviesą.

Arba tokį:
Sniegas snigo gūsiais,
Varnos garsiai rėkė.
Lindom mes į rūsius
Neribotais kiekiais.
(Čia poema, skirta „Bačkai“, ten dabar Švedijos ambasada).

Pasėdėjom, prisiminėm politines, geopolitines ir kitas aktualijas. Parymojom, parimavom. Tuo metu Sovietų Sąjungos ir Izraelio santykiuose buvo stojusi eilinė įtemptukė, nes Arafatas buvo pats gerasis draugas. Nutarėm į aktualiją atsiliepti.

Scena. Komisija. Dainuoja superbardas Vytas Babravičius-Simas. Dar kažkas dainuoja. Mūsų eilė.

Basi, prasegiotais marškiniais, apžėlę (vasara, nėra karinio rengimo, ir plaukai gali atrodyti pagaliau padoriai). Gintas su gitara, aš su naglu veidu. Padainavom.

Pacituosiu tik dvi mūsų pilietinio-patriotinio opuso eilutes:
Kur kokosą sodino arabiškos rankos,
Ten dabar atsistojo sionistų tankas.

Buvo ten ir griežtesnių eilučių.

Nelabai mums plojo. Nieko nelaimėjome, keista. Aleksandra paskui priėjusi sakė: Gal jūs čia kiek ir per griežtai. Na, bet juk svarbiausia dalyvauti, ar ne?

Kada nors kitą kartą papasakosiu, kaip mes šliaužiojom aplink operos teatrą, nes savo jėgomis statėme ten prie tų fontanų ir kaskadų operą „Marytė Melnikaitė“.

Gero savaitgalio.

oridžinališkai papostinta tenuis: https://plus.google.com/114215413446794240737/posts

Jo, taip dabar jau ir bus. Pratinkitės.

Tags: prisiminimai
  • Post a new comment

    Error

    default userpic

    Your reply will be screened

    Your IP address will be recorded 

  • 1 comment