Ir net visai nesvarbu, kaip likusioms merginoms pavyks sustyguoti Europos kultūros sostinės programą, ar tyliesiems vaikinams – tūkstantmečio vardo paminėjimo programą. Kodėl?

Šios dienos pokalbių nuotrupų Pilies ir Vokiečių gatvėse santrauka:

„Mom, we've been here already.“ ( „Mam, mes čia jau buvom“ – maždaug dešimtmetis, JAV Rytų pakrantės akcentas),

„Oh my God, Ireland gave them twelve.“ ( „O Dieve, Airija jiems davė dvylika“ – kokių dvidešimt penkerių jaunuolis prie staliuko, britiškas akcentas),

„E io voglio dire – perche noi?“ ( „O man norisi pasakyti – kodėl mes?“ – toks nenusakomo amžiaus – nuo dvidešimties iki penkiasdešimties metų – juodbruvas vaikinas su kavos puodeliu),

„Marie-Claire? Marie-Claire est dans cette belle boutique la. Tout le mond est la.“ ( „Marie-Claire? Marie-Claire toje gražioje parduotuvėlėje. Visi tenai“ – irgi nenusakomo amžiaus – nuo trisdešimties iki šešiasdešimties – brunetė juodomis kelnėmis ir balta palaidine Pilies gatvėje),

„Odejdz trochę, ten budynek się nie zmieszcza“ ( „Pasitrauk truputį – tas pastatas netelpa“ – fotografuoja kokių penkiasdešimties vaikinas su visai tokia kaip mano Kinijoje siūta liemene, nors jų šiaip jau labai daug),

„Mužiki, a vot tut my vrode možem normalno posidet“ ( „O va čia, vyrai, mes turbūt galim normaliai pasėdėti“ – trys vaikinai tarp trisdešimties ir keturiasdešimties, sprendžiant iš aprangos – labiau patyrę IT burtininkai negu jaunieji verslininkai, nes džinsai).

Dar buvo: daniškai, estiškai, vokiškai, ispaniškai. Lietuvių, atrodo, mažuma. Dūsta ofisuose ir pabėgo į Ispaniją bei Airiją.

Visa tai man priminė maždaug Prahą 2004-aisiais. Iš ko plauktų: „guys, you know, we're the Destination“ – mes jau atvykimo taškas, o pikas ko gero bus būtent 2009-aisiais. Paskui tie judriausieji nebevažiuos, o nejudrūs ir šiaip nevažiuoja.

Išvados: 2009-ųjų vasarą praleidžiame kaime.