Sakykim, imame nuo terasos atraminio stulpo į dešinę kokį metrą stogo – išeitų maždaug dešimt dangos linkių – ir žiūrime, kiek linkių laša, kiek srovena. Pavyzdžiui: du linkiai laša, vadinasi, dulkia, penki laša – purškia, trys srovena, septyni laša – lyja, septyni srovena, trys laša – pliaupia, dešimt srovena – pila. O gal atvirkščiai – priešpaskutinis pila, o paskutinis pliaupia, ne visai gerai girdisi, ką ten sako standartinio statistinio lietuvio lietaus jausmas.

Pievų nesimato, ištisa lietaus siena, žaibai daužo žemę, griaustinis atsilieka nuo žaibų per įkvėpimą ir iškvėpimą – eini vidun išjungti saugiklių, nes baisu...

Kažkada mokėmės lyginamosios kalbotyros pamokose apie Sapiro-Whorfo hipotezę, teigiančią, kad tai, kaip žmogus suvokia pasaulį ir elgiasi jame, tiesiogiai susiję su jo gimtosios kalbos struktūra.

Pavyzdys buvo toks, kad eskimai turi keliasdešimt žodžių apibūdinti sniegui: aptirpęs, tirpstantis, korėtas, purus ir taip toliau – ir visos tos sniego būklės vienu žodžiu.

Panašiai beduinai turi daugybę žodžių smėliui pavadinti.

Bet juk lietuviai turi tikrai bent jau keliolika žodžių lietui ir lijimui įvardyti: dulkia, purškia, lynoja, krapnoja, merkia, pila...O dar frazeologizmai.

Dainų šventė. Lietus šuorais, vėjas plėšia tas drobeles nuo šokėjų kojų, o jų šypsenos – vis vien lyg įbrauktos liepos medyje, merkiami vaikai žiovulį bando paslėpti nutęstose natose, tūboj jau turbūt puskibiris. Ir vis dėlto – kai visi sugriaudi „krantai Nemunėlio...“, kažkokia jėga ten prasikala. Jėga, įveikianti ne tik liūtį, dulksną, lietų, bet ir pusbrolius marazmą su cinizmu.

P.S. VZ.LT redaktorius Linas Kmieliauskas sako, kad šitas įrašas tinklaraštyje šimtasis. Smulkmena, bet maloni.