Ir paleido į gatves čiulbėti, čirkšti, kranksėti ir ulbuoti. Miestų be gatvės muzikantų, kaip ir be kišenvagių, paminklų, ubagų, fontanų ir lauko kavinių, nebūna. Ir, ačiū Praamžiui, Vilniuje visa tai yra.

Yra net vieta, kur reikia sugalvoti norą ir apsisukti, kad išsipildytų. Kaip paliesti stovylą ant Karlo tilto Prahoje, paglostyti gulintį riterį Briuselyje, užlipti ant Prancūzijos atstumų nulio prie Notre Dame Paryžiuje ir pačiupinėti kedrą Alhambroje.

Jeigu tokios vietos nebūtų, ją būtų tekę sugalvoti (ir dar tikrai teks). Pavyzdžiui, paskelbti urbi et orbi, kad viename Vilniaus skersgatvyje palietęs barzdylos Gaono galvą tapsi išmintingas kaip jis (ir, tarkim, išlaikysi egzaminą).

Gėris, kad turistai ir ne tik turistai turi, kur sukinėtis, gerai Gytenis Umbrasas kažkada pajuokavo Katedros šventoriuje, bet mes apie gatvių paukščius giesmininkus.

Kai jų nesukviečia guru, jų nėra tiek daug. Ir visi dažniausiai Pilies gatvėje – gražioji šviesiaplaukė akordeonistė, rimtas jaunuolis su birbyne, vaikinukas su fleita.

Va jam ir skirtas šis taikomosios rinkodaros etiudas.

Iš esmės sprendimai priimti teisingi – nuolatinis neužstringančių ir tik praeinančių vėpsotojų srautas generuoja ir pakankamai stabilų pajamų srautą. Prie jo prisideda ir „muzikalkės“ nukamuoto, išblyškusio svajingo paauglio įvaizdis.

Čia norėčiau atkreipti dėmesį į vis dėlto užstringančius (nes Pilies gatvė, ypač jos dalis prie Katedros, pamažu tampa valgymo gatve) prie stalų potencialius produkto – tai yra, gatvės muzikos – pirkėjus.

Jų ne tiek mažai ir jie ilgesniam laikui patenka į mūsų aptariamojo produkto poveikio lauką. Vadinasi, ir kaip nuomonės skleidėjai, ir kaip potencialūs pirkėjai jie nėra mums nesvarbi tikslinė auditorija. Sutinki, fleitininke?

Poveikio lauke jie vidutiniškai išbūna mažiausiai trisdešimt minučių, paprastai ilgiau. Ir mūsų siūlomos produkcijos ribotas pasirinkimas gali paveikti juos taip, kad jie atsisakys mokėti.

Todėl siūlau investuoti į produkcijos asortimento plėtimą – jį reikėtų padidinti maždaug tris kartus, ir taip iš esmės pakeisti poveikio kokybę.

Sakau, vietoj tų šešių nuolat kartojamų „gabalų“ reikėtų bent jau dvidešimt. Sėsk, išmok po vieną per dieną, ką?

Ir tas „O sole mio“ aukštesnes natytes vis dėlto reikėtų pasitreniruoti išpūsti. Čia juk po poros metų bus Europos kultūros sostinė. Ar ne?

Gero savaitgalio.