Apie tai, kaip išmokti būti laimingu. Tema – tvarkoj, visai net galėtų būti. Juoba kad pakeliui papasakojama ir apie naujausias mokslo hipotezes, kur ten smegenyse tie laimės centrai pasislėpę. Tekstas, žinia, ne žurnalui – tai yra, iš tų visiškai kompiliacinių, kur autorius net nepasistengia nė kruopos savo kokių nors patirčių įberti, nekalbant jau apie pasišnekėjimą su kitais įdomiais žmonėmis.

Bet tas mano paties pirmas įspūdis, pamačius ranka rašytą tekstą: na, geras, ką man dabar su juo daryti?

„Literatūroje ir mene“ buvo tokios pareigos: mašininkė. Ji rinkdavo mašinėle tuos kūrinius, kurie ateidavo rašyti ranka, kad su jais toliau galėtų dirbti redaktoriai, stilistai ir korektoriai. Spaustuvėje iš tų sutvarkytų mašinraščių linotipininkai surinkdavo švinines raideles. Ranka rašytų tekstų būdavo daugybė, net ir visai garsių rašytojų – mašinėlių tais laikais dar nelabai kas turėjo.

Be to, tik tik prasidėjo atšilimo politika – savo pirmosios mašinėlės jau nebeturėjau registruoti oficialiose instancijose. O iki tol juk jos visos buvo registruojamos.

„Veide“ mašininkės, aišku, nebeturėjome, bet koks penktadalis ateinančių „iš išorės“ tekstų vis dar buvo parašyti ranka – ypač skaitytojų laiškai. Rinkdavo, kas netingėdavo, kartais, aišku, redaktorius – ta pačia proga iš karto ir paredaguoji.

O dabar gavęs ranka rašytą tekstą lėtai pasikrapščiau pakaušį: ką daryti?

Nėra net ko paprašyti surinkti, jeigu kartais pasitaikytų genialus ranka parašytas kūrinys.