Taigi, pats metas prisidėti prie miesto kultūros klodų, kurių Lietuvoje šiek tiek stokojame, plėtros ir papildymo.

Suvokdamas visą misijos svorį ir atsakomybę tautos išlikimo problematikos akivaizdoje, mieli interneto bičiuliai ir šiaip užeinantys naršytojai, nusprendžiau tuos klodus papildyti postpostpostmodernistišku žiauriai lyrišku romansu.

Manyčiau, kad šūkis „Visi po lašą į diskursą, ir diskursas sužydės“ turi tapti kiekvieno susipratusio tautiečio gyvenimo kredo ir moto.

Melodiją prisitaikykit patys. Rodos, kad gali tikti ne viena. 

Aš dovanojau tau ružavą tulpę.
Buvai lyg gulbė tu šlapia šiek tiek.
Liepei man skristi, nors norėjau gultis,
Ir tuo aš nenorėjau patikėt. 

Bet išskėčiau tada rankas lyg suopis.
Smigau tiesiog tavų akių gelmėn.
Aš plakančią tau širdį atiduosiu
Su vožtuvais, skilveliais ir ertmėm. 

Tau atiduosiu visą savo kūną – 
Plaučius ir blužnį, antakius, ausis.
Aš su tavim tik vientisas tebūnu, 
Tegul ir padalintas į dalis. 

Šit mano žvilgsnis tarsi kulkos sminga
Tiesiog į tavo praviras akis.
Gerbiu tave drebėdamas aistringai.
– Imu tave – man greitai atsakyk. 

Kai tu mane paimsi ligi galo, 
Mes būsim kosminės vienovės pavyzdys.
O tulpė ružava žibės ant tavo stalo,
Lyg baobabas niekada nevys. 

P.S. :-) Tiesiog žurnalas į spaustuvę išvažiavo...Gero savaitgalio.