Pateiksiu čia šiokią tokią komentarų santrauką, kad nereikėtų ten ilgiau knaisiotis, ir pabandysiu atsakyti į kylančius klausimus (ir į nekylančius). Tiesa, esu nuoširdžiai dėkingas komentuojantiems už visas pastabas – su vienomis tikrai sutinku iš karto ir neatidėliodamas, su kitomis ginčyčiausi (ir tuoj pat taip ir darysiu). Kiekvienu atveju Jūsų visų pastabos paskatina galvoti, formuluoti, bandyti surasti atsakymus. O ko daugiau gali norėti?

Čia publikuodamas Jūsų komentarus, jau nebedėliojau (kaip kad popieriniame žurnale) paukščiukų ir nosinių – per daug gaišaties, kalbos irgi netvarkiau. Bet jūs paaiškinkit man kada nors prie progos, ne šį kartą, kodėl, kai dauguma mūsų turi „Windows“, o ten lietuvinimas yra operacinės sistemos lygmenyje, vis tiek rašome „šveplai“? A? Juk ne iš telefonų rašote tokius ilgus tekstus? O jeigu iš užsienio – tai ir ten tie patys „Windows“ su visa lietuvybe.

Tiesiog eisim iš eilės ir kalbėsimės – mano tekstas kursyvu.

siek tiek kritikos

stai cia ir atsiranda problema - tai, kad Verslo klase nebe verslo zurnalas:) juk kazkada buvo - ir kai kurie skaitytojai (bent mano darbo kolegos) to ir toliau tikisi, tad nesupranta, kas cia dabar pasidare.

man Verslo klase labai patinka ir manau - tai pats intelektualiausias leidinys, kuri galima rasti Lietuvoje. Bet daug ko truksta. Kritikuoju jus tikrai noredama, kad tobuletumete - kazkada paciai teko paragauti zurnalistes duonos viename spaudos leidinyje, dabar, kaip ir daugelis kolegu, i rasyma verslo tikslais patraukiau:)

Bandysiu remtis ne savo asmeniniais noras, o tiesiog objektyviai pasvarstyt apie praejusi zurnala. Gulejau pliaze su juo istisa diena, taigi, perskaiciau beveik viska, ka imanoma buvo skaityti. Meskauskaites interviu apie islama man labai patiko, Jankausko Srekas - taip pat, apie grozi smagiai persiskaite (kaip moteris radau idomiu dalyku, kuriu nezinojau), apie Kanus - biski vaikiskai parasyta, bet neprofesionalas Arnoldas, atleistina:)

Nuvyle straipsnis apie rinkodara - jau ne pirma karta A.Krisciukaitytes straipnsniai mane nuvilia. Is tokiu straipsniu norisi arba suzinot ka nors naujo, arba smagiai praleist laika (Jankauskas lyg ir nieko naujo neparase, bet tas senas tiesas i teksta sudeliojo taip, kad visiems draugams ta straipsni kisau paskaityt). O Krisciukaitytes stilius - nuobodokas, informacija - visuomet zinoma.

susidomejau straipsniu apie neistikimybe - bet jis buvo toks lekstas, kaip prasciausiame moteru zurnale - zurnalistai, gal galetumet kalbintis daugiau nei viena pasnekova? atrodo, ta pati inga liutkeviciene rase apie alergija kazkada, o kadangi as pati turiu tokia liga, atleiskit - jau geriau mane butumet pasikalbine, idomesniu dalyku buciau papasakojus.

Tuo tarpu to vaikinuko Mindaugo straipsniu, kuris rase apie baidares, niekuomet negalejau skaityt - nusibosdavo antrame sakinyje.

atrodo, kad pastarieji pamineti zurnalistai Verslo klaseje dirba nuolat- ir, manau, neypatingai pateisina tai, ka cia bando pasakyt Aurelijus - kad Verslo klase pretenduoja buti zurnalu intelektualiems zmonems. Gaunasi taip - Meskauskaite, Jankauskas, RoRa, Parulskis, Staselis kelia zurnalo lygi, o visi kiti (neskaitant retu isimciu) traukia zemyn. Gal geriau maziau straipsniu, bet profesionalesniu?

Bet vis tiek - sekmes Jums ir aciu, kad stengiates. Zadu ir toliau skaityt.

Dėkui už gerus žodžius. Už kitus (nors jie visi geri) – dar labiau dėkui. Nuoširdžiai tikiuosi, kad „Verslo klasėje“ dirbantys žmonės redaktoriaus tinklaraštį skaito. Taigi, galbūt išgirs. Aš jų kūrybą nagrinėju kasdien ir dar, hm, „neatitrūkdamas nuo gamybos, planavimo bei biudžetų“, todėl čia giliau nekrapštinėsiu. Man Jūsų komentaras suteikia puikią progą pakalbėti apie šiek tiek bendresnius dalykus.

Mes visą gyvenimą mokomės. Pereiti nuo „laikraštinio“ rašymo stiliaus prie „žurnalinio“ nėra lengva. Vien jau dėl to, kad iš esmės turi padidėti vartojamosios lietuvių kalbos žodynas. Vietoje visai įmanomų „sakė“ ir „teigė“ turi rastis dar ir „bambėjo“, „cypė“, „kėlė balsą“, „liežuviais apkėlė“, „vandenį piestoj grūdo“. Vietoj „raudonas“ turi rastis ir „purpurinis“ (kuri lietuviškai yra visai kita spalva negu angliškai), ir „ugninis“. Ir taip toliau. Tiesiog lietuviškų žodžių reikia išmokti daug daugiau.

Kitas dalykas – čia svarbesni klausimai ne „kas? kur? kada?“, bet „kaip? kodėl?“ Ne „kada subyrėjo britų imperija“, bet „kaip ir kodėl?“ O gal nesubyrėjo? O gal tebėra daugiau ar mažiau paslėptom formom? Ne „kas, kada, su kuo patyrė orgazmą?“, bet „kas vyksta organizme orgazmo metu?“ Tai cheminis reiškinys? Ar galima jį tada sukelti chemijos pagalba? Ir taip toliau. O tam, kad šitie klausimai taptų svarbesni ir būtų natūralūs, reikia, kad besidominčio žmogaus žinojimo kontekstas būtų pakankamai įvairus ir platus. Nors aš kartais sakau, kad naivūs klausimai greičiausiai veda prie esminių atsakymų.

Čia galime prieiti prie šiokių tokių pamąstymų apie tai, ką, mano nuomone, turi daryti žurnalistas. Manau, kad jis turi a) mokėti suformuluoti protingus klausimus kiekviena tema, b)žinoti, kam užduoti tuos klausimus, c)išgirsti ir suprasti atsakymus, d) sklandžia ir gyva lietuvių kalba papasakoti tai, kai išgirdo, kitiems. Viskas. Nedaug, bet kiekvienas iš šių žingsnelių reikalauja laaaabai daug darbo - nuo informacijos rinkimo ir apdorojimo iki žodynų vartymo.

Tuomet, kai jis dešimt ar penkiolika metų vis kartos ir kartos šitus žingsnelius su pačiais įvairiausiais pašnekovais pačiose įvairiausiose srityse – nuo kvantinės fizikos iki religijotyros – jis galės pradėti bandyti gretinti, apibendrinti ir siūlyti galimas išvadas. Ir net tada jis negalės teisti, smerkti ar teisinti bei liaupsinti. Tiesiog pasakoti.

Nuoširdžiai manau, kad žurnalistas yra profesionalus diletantas. Bet būtent – profesionalus. Jo profesija yra aiškintis, abejoti, nebijoti atrodyti kvailiu. Ir jis niekada neturėtų būti pajėgus pasakyti: o – žinau.

VK nėra verslo žurnalas

LIUX, nereikia susirišti rankų dėl turinio, tematikos. Todėl VK gali pretenduoti ir į reiškinių analizę bei vertybines nuostatas, jų indoktrinaciją ne tik verslo skaitytojų pasaulyje.

VK n VŽ - neblogas lozungas

„Verslo klasė“, mano manymu, yra vieta, kur įmanomas pačių įvairiausių nuomonių ir idėjų dialogas, kuris turi suteikti aktyviems ir pozityviai nusiteikusiems žmonėms šiokio tokio bazinio ir kartu periferinio pažinimo. Mes negalime pasakoti bankininkui apie bankininkystę – jis geriau už mus ją išmano, bet gal jam net ir kokių nors verslo idėjų sukels pasakojimas apie pokyčius, vykstančius šeimoje. Mes negalime spėti nei turime resursų papasakoti makleriui apie akcijų rinką, bet gal jam bus įdomus pasakojimas apie tai, kodėl auksas buvo pasirinktas kaip standartinis ekvivalentas ir kad žodis „bankas“ kilo iš itališko „banco“ – suolas. Panašiai mes negalime žmogui, dvidešimt metų spiningaujančiam, papasakoti, kaip reikia vesti voblerį, bet mes galime pabandyti parodyti jo moteriai (dirbančiai draudimo bendrovėje), ką jis randa savaitgaliais savo tose blizgėse.

Žodžiu: pasakoti įdomias istorijas protingiems žmonėms apie svarbius dalykus.

P.S. Indoktrinacija - bjaurokas žodis. Aš jį sau uždraudęs. Mieliau sakau: „pasikalbėkime...“

audrone

visais aspektais, kuriuos paminejote, daugiau apie versla ir noretusi straipsniu. ne „dirbti“ pasiemus zurnala norime - visgi poilsio metu prie kavos darbe verciame.

straipsniai is kitu sferu - kodelgi ne, akiraciui praplesti, tik noretusi, kad jie butu parasyti plataus akiracio zmoniu. man atrodo - ne visada taip buna. Bet Jus stengiates ir su tuo norisi pasveikinti. Reikia tik labai noreti, pasistengti ir tiketi - juk tikra tiesa.

Audrone – apie tai jau rašiau truputį aukščiau. Visiška tiesa tai, ką sakote. Stengsimės. Žurnalas – ilgos distancijos bėgimas, ne sprintas.

I.

Perskaičiau Vido straipsnį (pradėdavau ir numesdavau - na ta Mikio nuotrauka... akis plėšo).

Viskas, kas rašoma - lyg ir taip, bet tas „konferencinio guru“ tonas žudo. Na juk ne visai viskas tiesa, kaip pateikiama, info nukošta, ar ne? O pabaiga gera.

Vidas Jankauskas vis dėlto vienas skaitomiausių autorių – ir tai savaime šį bei tą byloja. O kad kartkartėm esu buvęs girdėjęs vieną ar kitą teiginį ir net vieną ar kitą pavyzdį – tai juk yra nemažai jaunesnių už mane žmonių, kurie gal nėra girdėję.

konferenciniai guru

geriau jau konferencinio guru pasakojimas nei lietuvisko konferencinio memes pasakojimas. uz jankauska, deja, nieko geresnio neturime.

Manau, kad turime bent jau prilygstančių ir pasistengsime juos taip pat pristatyti. Ne ką trukus.

noretusi redaktoriaus nuomones

Na ir diskusijos arsios cia verda kunkuliuoja...Siaip idomu ir netgi ganetinai keista matyti, jog kai kurie zmones taip atidziai visa zurnala isblusineja. gaila, kad Aurelijus, matyt, jau pavargo matyti savo kudiki narstoma po kauleli ir savo nuomones nepareiskia. o butu idomu suzinot, ka redaktorius mano ypac apie tokius pasvarstymus, kuriuos komentuojantysis „objektyviais“ vadina. lyg ir aisku - vienam zmogui tas pats straipsnis gali atrodyt nuobodus, o kitam sukelt beveik euforija. lyg ir nedaug cia to objektyvumo, ypac, kad ir i visa pasauli is principo mes zvelgiam subjektyviai. taciau tada neaisku, kaip redaktoriui nusprest, kurie tekstai idomus ar neidomus bus jo skaitytojams. va to ir noretusi Aurelijaus paklaust - kaipgi nusprendziate, kuris tekstas yra geras, o kuris - blogas?

Aš labai mėgstu, kad taip naršo po kaulelį. Man žurnalas yra vienas iš pačių svarbiausių dabar dalykų gyvenime. O juk kiekvienas norėtų, kad visi šnekėtų tik apie jam svarbiausią dalyką. Panašiai kaip tik ką tapusi bobute moteris gali kiaurą parą kalbėti tik apie savo anūką ir net nepastebėti, kad kitus ši tema truputį nuvargino. Be abejo, apie kiekvieno numerio kiekvieną tekstą aš girdžiu visą spektrą atsiliepimų. Nuo „mėšlas“ iki „genijus“ (apie tą patį). Žinoma, bandau atrasti kažkokį vidurkį, bet nenusividurkinti. Nes jeigu žmonių skonius pradėsi vidurkinti, gausi tokį pilką ir glitų mišinį, kurio pilnos televizijos. Atsimenat, vaikystėje, kai visas visų spalvų plastilino plyteles galiausiai sumaigydavot į vieną, kokia buvo spalva.

O iš tikrųjų redaktoriui labai paprasta nuspręst: jeigu man įdomu, vadinasi, tekstas geras, jeigu ne – ne. Jeigu bandysi ieškoti kokių nors vidurkių, ar kam nors pataikauti – išeis taip, kaip tik ką pasakojau: niekam nereikalingas ir niekam neįdomus daiktas, pilkas, bespalvis, nuobodus, drungnas.

Tik subjektyvumas čia ir gali išgelbėti. Žmonėms įdomūs tikrai žmonės. Nereikia bijoti subjektyvumo.

Atkreipkite dėmesį, kad kiekvienas žurnalas, kiekvienas leidinys paprastai yra toks, koks yra jo redaktorius. Ir kitaip čia nebus. Sauliaus Sondeckio ir Donato Katkaus orkestrai skiriasi. Ir tai yra gera.