„Alkanas nuobodis sielą apnuogino,
Amžinas nerimas širdį ištuštino – 
Saulė ir dulkės išgraužė akis.“

Ir kai staiga apima nuobodis, pradedi matyti tikrus daiktus. Šita moteriškė, taip nuoširdžiai pasakojanti apie savo meilę tėvynei, yra labai išsigandusi. Šitas alus, kuris buvo kažkur kažkodėl apdovanotas, niekuo nesiskiria nuo to kito. O šitoje įmonėje, taip puikiai apdainavusioje savo vizijas ir misijas, visi paslapčia seka vienas kitą ir stengiasi ant veidų užsitempti plastikines šypsenas.

Bet juk mums, brangieji, jau bloga nuo viso šito. Ar ne? Ir šiaip nelengva. O dabar mes dar kasdien jaučiame, kaip mus kažkas modeliuoja pagal kažkokius mums nesuvokiamus principus ir dar sako – tikėk, tu toks ir esi, gyvenimas toks ir yra. Ir būk geras, pajusk, kad visos šitos sušamanintos konstrukcijos yra tikras gyvenimas ir tikra tiesa. Nes kitaip gali būti atleistas iš darbo – jeigu nebūsi geras ir nepajusi. Mums bloga posėdžių kambariuose, mes nesuprantame, ką juose darome, mums sparčiai vystosi asmenybės – ne, ne susidvejinimas, o susiketurgubinimas – ir mes skubiai aiškiname sau, kad visus šitus keliolika personažų, kurie šitame posėdžių kambaryje yra „aš“, į vieną vietą sudėti gali tik geras nugėrimas, gera dozė (miltų ar šieno), geras seksas.

Ne, miela auditorija. Po to, kai dėl to, kad mes stengėmės patikėti tuo, kuo neįmanoma patikėti, po to, kai mes be ironijos svarstėme, ar mūsų vizijos apibrėžime labiau tinka „visa apimantis“ ar „visa aprėpiantis“, visų šitų jūsų išsibėgiojusių „aš“ joks narkotikas nebesudėlios į savo vietas. Ir mes pamažu pradingstame iliuzinėje ir dirbtinėje dirbtinai sukurtų santykių matricoje. Ir taip – mums bloga.

Ir mūsų nebelieka.

Ir niekaip neliausiu kartoti to paties sakinio, kurio nė kiek nesigėdiju pasiskolinęs iš vieno įspūdingo kino personažo: „Ponai, jūsų pernelyg rimti veidai. Visos pasaulio kvailystės daromos būtent tokia veido išraiška.“