Viskas, kas yra darbas, lieka ant stalo (geriausiai, jeigu ir mobilus tam tarpui taptų stacionariu). Visiškai nesvarbu, kur mes eisime ar kur vaikščiosime. Nesvarbu, aplink namai, apgriuvusios gamyklos, upės pakrantė ar parkas.

Yra toks fokusas – einant sudėti save į tai, ką matai. Skaidyti regimą į dalis, fiksuoti tam tikrus kadrus ir juos užpildyti savo emocija.

Antai: kaštonai po kojom Goštauto gatvėje (paspirti vieną), darbininkai ant pastolių priešais katedrą, pradedančios pavargti begonijos gatvės kavinės loveliuose (ilgai dar žydės), žvirblis skersuodamas akimi lesteli trupinį (pilkas chuliganas). Duoti litą poniai Rožei – Jūs šiandien ypatingai žavi.

Ką matome – kiekvieną kadrą – lyg sukirčiuojame, sau įvardijame, nuspalviname.

Kiekvienas mūsų iškirptas ir emocijų įkrautas kadras yra ženklas mums. Gera žadantis ženklas – žvirblis, vadinasi, skrisi, katedra, vadinasi, šventa. Patys sugalvojame, ką kas žada. Bet juk vis vien žada. Ir tik gera.

Išeina toks nuosavas filmas apie kelią ir ėjimą. Pažiūrim šitą filmą ir galim grįžti.

Patys savo pasaulį paverčiame visai pakenčiamu ar visišku pragaru. Tikslas, į kurį einame, yra visada čia pat – kiek žemiau arba kiek aukščiau kaklo, nelygu įsitikinimai ir būdas. Nors jis ir čia pat, eiti vis vien smagu.

Einam?

Gero savaitgalio

O beje,

Kadangi 

maumaz

Lucijus Anėjus Seneka

LAIŠKAI LUCILIJUI

(Lucii Annaei Senecae Ad Lucilium Epistolarum Moralium quae Supersunt)

Vilnius, Tyto alba , 2005 m. – 535 p.

Iš lotynų k. vertė Dalia Dilytė

Žanras: Filosofijos klasika

Apžvelgė: Aurelijus Katkevičius ©

Apžvalga įdėta: 2007 09