A. Teko pabūti laidotuvėse. Amžinatilsis ilgai ir sunkiai sirgo. Prie kapo duobės pora moteriškių pasakė šiltas kalbas – tikrai šiltas ir nuoširdžias. Abi paminėjo, kad žmogus per savo gyvenimą pastatė namą: didelį, patogų, gerą. Tai, ko gero, šitoje visuomenėje ir šitoje šalyje svarbu.

B. Kažkada manęs paklausė viename susirinkime, kada Lietuvoje galės būti pradėtas tikrai sėkmingas žurnalo, skirto investicijoms, projektas. Atsakiau, kad matyt tuomet, kai viskas bus aišku su visom grąžintom ir negrąžintom žemėm bei namais, kada nebeliks nežinomų, neaiškių kaip kokiuose laukiniuose Vakaruose teritorijų ir kai nekilnojamo turto rinka aprims ir nusistovės. Turintiesiems pinigų reikės savo turtams ieškoti kitokių darbo vietų nei butai, namai, sodybos ir sklypai. Tada reikės daugiau informacijos apie kitokias pinigų darbovietes.

C. Aš už tai, kad Lietuvoje pradėtų veikti krematoriumai. Greičiausiai ir pats pageidaučiau pasišildyti tuomet, kai man jau niekas neberūpės. Bet kai žiūriu į šitus va didžiulius plotus su antkapiais, galvoju, ar krematoriumai nėra koks šalutinis nekilnojamojo turto vystytojų projektas?

D. Kažkada versdamas Federico Garcia Lorca esė apie duendę (įasmeninta vidinė energija, aistra, „kipšiukas“, mus stumiantis veikti), galvojau, kad Ispanijoje labai savotiškas požiūris į mirtį – gal dėl to, kad labai aiškus šviesos ir šešėlio, balto ir juodo kontrastas po karšta saule kuria ir labai kontrastingus, „aštrius“ charakterius. Gal iš čia – toks aštrus, kontrastingas ir gyvenimo/mirties suvokimas. O mūsų žiūrėjimas – nelyg pro tą šio ryto rūką. Rūke ateina laumės, vėlelės. Minkšta, lengva, liūdna. Ten – žengimas, čia – ištirpimas.

E. Ar būtų galėjęs toks nušvitimas kaip Sauliui keliaujant į Damaską atsitikti pakeliui į, pavyzdžiui, Palūšę?