Ir taip visą laiką. Ir nesėdėjau juk aš ten visas dvi kiauras dienas ant lieptelio, nors pasėdėjau – šįkart su plūdinę – gerokai. Buvo bandymas gyventi tokiame pirmykščiame ūkyje: ką susirandi, tuo ir maitiniesi. Katė gaudė peles. O homini sapienti šeštadienį kepė susirankiotus grybus, sekmadienį – išsitrauktas kuojas ir raudes.

Iš viso to rudens gėrio va tokie va liekamieji reiškiniai – trūkčioja dabar raudonas plūdės galiukas akipločio kamputyje.

Iš kontoros balkono matosi: anapus upės net ir tokią lietingą dieną kokie penki kabliuko ir svarelio kariai krantine slankioja.

Ir galvon ateina mintis – o gal atsivilkti spiningą, pavyzdžiui, į redakciją. Vakare vietoj va šito va raidyčių graibymo eičiau sau anon upės pusėn. Ir medituočiau ritmingai sukdamas ritę.

Nepaleidžia ežeras – kaip kokia undinė laiko už akies, pirštų ir tyliai šnara: „eikš šičia...“

Pala, vėliau, vėliau...

Dabar aš dar noriu perskaityti krūvelę tekstų ir šiek tiek mažesnę parašyti.

O va sako, Izraelyje pirmadienis – antra savaitės darbo diena.