Va niekaip nepasirašau suprasti žmogų, kuris gyvenimo nuėjęs trečią dalį kelio (tatai esti –maždaug ketvirtį amžiaus) staiga praneša: „Visas mano gyvenimas nelyg kreivai nuaugusi vinkšna Renavo dvare.“

Visas?

Na, primo, juk dar nesėdame rašyti maždaug tokio turinio prašymo:

„Gen. Dievui ar jį pavaduojančiam energijos transtemporalinės koncentracijos branduoliui

Roko Bulbonio, gim. 1985 m.

Prašymas

Prašau mane atleisti iš gyvenimo savo noru.

Rokas Bulbonis.“

O – žiū, rezoliucija: „Netenkinti. Negrąžinta gyvenimo laiko paskola. Gen. Dievas.“

Nesėdame tokio kūrinio rašyti? Tai, vadinasi, iš to plauktų, kad aukščiau suformuluotame sakinyje apie weltschmerzą terminas „visas“ yra vartojamas netiksliai. Pasirėmus į statistiką, tektų, matyt, manyti, kad tikslu būtų tarti „vienas trečdalis mano gyvenimo“.

Tuomet, secundo: Jeigu prieš akis turime didesnį gabaliuką, tai galime labai greitai apsikrėsti Zenono (ne to iš Marijampolės, o to iš Graikijos, kuris sugalvojo argumentaciją per absurdą) aporijomis – kad ir kiek nubėgtume, mums dar liks gabaliukas, kurį galėsime straksėdami nušuoliuoti ir tuo straksėjimu pasidžiaugti.

Jeigu, aišku, neatlėks koks išsišiepęs ir seilėmis tykštantis avinėlis ant „britvos“ ir nesutrumpins straksėjimo džiaugsmo.

Na, vis viena truputį linksmiau gyvenkime, gerai?

Taškas. Ne bifurkacijos.

Jeigu kartais: bifurkacija – mažas pakitimas sistemos parametruose, sukeliantis sistemos ilgalaikės dinaminės elgsenos kokybines permainas.
:-)