Bet šiandien ryte važiuodamas per tuos @#$%^& kamščius vėl girdėjau per radiją vieną iš tų nesibaigiančių diskusijų: įvaizdis, tautiškumas, pinigai, prioritetai, įvaizdis, pinigai – na, ir taip toliau ir be pabaigos.

Kai dirbau kitą darbą anksčiau – irgi komunikacijos, bet ne pasakojimo, o pasikalbėjimo – pirmąkart susitikus būsimąjį pašnekovą ir partnerį (visada sunkiai vertėsi liežuvis vadinti klientu) dažniausiai mano pirmieji klausimai būdavo: Kas tu esi? Ko tu nori? Bet taip iš tikrųjų...

Dažnokai išgirsdavau: Mūsų įmonės misija yra skleisti gėrį ir grožį bei už tai gauti babkių.

Pala, - tada sakau, - aš ne to klausiau. Kas tu esi? Ko tu nori?

Tai sunkūs klausimai, žinau. Pabandykite kada sau juos užduoti ir nuoširdžiai (nuoširdžiai!) atsakyti.

Kalbant apie Lietuvos įvaizdį pradėti reikėtų lygiai nuo to paties. Įvaizdis negali būti kuriamas atskirai išorei, eksportui. Pirmiausia reikia atsakyti į klausimą: Kaip būsim? Tada savaime, su minimaliom pastangom bus aišku, kaip atrodysim. Kol šie du dalykai atsieti, nieko nebus. Galim kiek norim ant kopūsto klijuoti rožlapius, piešti medelius, lapelius ar pelkes, rašyti strategijas, koncepcijas, metmenis ir visa kita – nieko nebus.

Kol nepradėjome būti sau, nebūsime kitiems. Vadinasi ir niekaip neatrodysime.

Suvokti, kas esi ir ko nori ir būti savimi: visas įvaizdis. Daugiau beveik nieko nereikia. Tik nemeluoti ir nebijoti.

Seniai seniai kažkas pagiedojo Upanišadose: „Tat tvam asi“ – Tai tu esi. Nuo to reikia pradėti. Visi kiti variantai yra apie nuogą karalių.