Ir kiekvienas tai darome kasdien. Juk kas yra magija, jeigu ne tam tikrų veiksmų atlikimas tam tikra tvarka, kad gautume tam tikrą mums rūpimą rezultatą?

Juk tai tikri stebuklai, kuriuose mes panirę taip, kad jau ir nebesuvokiame jų kaip stebuklų. Ir – „būk geras, padaryk man kavos“, ir – „kai sutinku žmogų pirmąkart, jis neturi jokių išankstinių nuostatų mano atžvilgiu, todėl galime bendrauti be kaukių“ (kas, tiesą sakant, diskutuotina, nes galbūt būtent tuomet ir yra visos įmanomos kaukės), ir – „labai gražus tau išėjo čia daiktas“.

Kiekvienas mūsų ištartas sakinys yra magiškas veiksmas.

Kiekvieną mielą dieną keli šimtai stebuklų. Vienas už kitą gražesnių – „labas“, šypsena, „iki“, „tu graži“, „ačiū“.

O kokios kitokios magijos norėtume? Ypač turėdami galvoje ne taikomosios, bet jau teorinės magijos postulatus apie įvairių energijų pusiausvyras.

Keisti orus? Laimėti visose loterijose? Naikinti kelių beprotį žvilgsniu arba ugnies kamuoliais (angl. fireball)?

Na, juk iš tikrųjų – visai ne to norime.

O ko?

Norime, kad būtų ramu. Va čia kažkur – kairėj pusėj.

Norime šypsotis nesugebėdami atsakyti į klausimą: „Ko toks išsiviepęs?“

Tai ko blaškomės. Viskas visada visiškai mūsų valioje.