Ir dangus šiandien visiškai itališkas, o apdegęs baltas namas ant Taurakalnio atrodo kaip koks antikos gabalėlis. Ir labai harmoningai suskamba su nebeveikiančios „Tauro“ alaus daryklos dar kol kas neišmontuotomis fermentavimo (?) kolonomis.

Žvėryne vyksta varžybos, kas gražiau moka raudonuoti. Varžosi vinvyčiai, forzicijos, klevai, žagreniai, kauleniai ir šiaip visokia kitokia smulkmė. Su didžiuliu atotrūkiu laimi vinvyčiai, antrą vietą tvirtai užima žagreniai. Visi kiti gerokai atsilieka.

Jau daugiau kaip ketvirtį amžiaus slampinėju, lakstau, žioplinėju, slankioju, vaikštinėju po šitą miestą. Kol kas nė kiek neatsibodo.

Prisimenate sovietinį anekdotą apie „Lietuvos“ viešbutį? Statė jį gal šešiolika metų, todėl anekdotas tais laikais buvo labai gerai suprantamas. Prisimenate? Priminsiu.

Veda gidas užsieniečiams ekskursiją po Vilnių. Vienas turistas paklausia: “O kas čia?“ Gidas atsako: „Lietuvos“ viešbutis, jau šešiolika metų stato...“. Po ekskursijos prie gido prieina „menotyrininkai civiliais drabužiais“ ir pasiveda pasikalbėti. Kitą dieną jis veda ekskursiją kitai grupei. Apie viską pasakoja, apie vienintelį Vilniaus dangoraižį – nė žodžio. Turistas paklausia: „O čia kas?“ Į ką gidas nustebęs: „Čia. O, vakar nebuvo...“

Pakeli galvą – aplink vieni kelių ar keliolikos aukštų veidrodžiai. Ir senas anekdotas beveik tapo tiesa.

Autostopu į Rygą reikėjo pradėti važiuoti už miesto, giliam kaime – ten, kur dabar „IKI“ Ukmergės plente. Kažin, ar tebestovi kiemelyje prie Šventosios Dvasios bažnyčios Marijos statulėlė. Į kiemelį įlįsti senokai neįmanoma. Berniuko su žuvim fontane Menininkų rūmų kieme (dabar Prezidentūra), be abejo, neliko.

Ir beeidamas pats pasijuntu kaip turistas, tik ką vienas atvažiavęs pasibastyti po itališkiausią miestą prie Baltijos jūros. Dangus kaip Italijoj.