Prie teksto yra jūsų pavardė. Tiesa, šiaip jau visą žurnalą pasirašau aš, taigi atsakomybės niekur nesiplaunu ir jeigu kas, į teismus vaikščiosiu. Bet vis vien atskiras tekstas – jūsų. Vadinasi, jūs už jį atsakote. Kaip kad mano mylimi staliai atsako už savo pagamintus fotelius ir taburetes bei rakštis varančias pastarųjų kojeles.

Be kita ko, tai reiškia, kad kojeles reikia šlifuoti ir lakuoti. Teksto atveju – pažiūrėti, ar taip jau tikrai niekur netyčia neprimelavome. Pavyzdžiui, ar nesupainiojome kokių faktų. Žinoma, aš sėdžiu apsikrovęs žodynais ir sulindęs į „Google“ ir tikrinu kiekvieną pavardę, datą, faktą. Žinoma, po manęs skaito kalbos redaktorė ir klaustukus dar kartą patikrina. Žinoma, po maketavimo tekstą skaito korektorė ir dar kartą pažiūri, ar viskas tvarkoj ne tik su kableliais, bet ir su faktais.

Bet niekas negali geriau už autorių žinoti tai, apie ką jis rašo.

Skaitau aš garbaus architekto pasisakymą rankraštyje apie tai, jog Balzacas taip nemėgo Eifelio bokšto, kad pietaudavo jame – vienintelė vieta, iš kurios jo nesimato. Skaitau ir galvoju – kažkas čia ne taip. Tikrinu. Aga, pasirodo tikrai – frazė priklauso ponui Maupassantui.

Va dabar rengiant numerį – atrodytų išsilavinę žmonės, garbūs, seniai ir daug rašantys žmonės. Bet: vienas aiškina, kad kineskopą atrado Zvorkinas (šiaip jau gal ir korektūra – jį atrado Zvorykinas), kitas pasakoja apie Melisa Gates, nors Billo žmonos vardas Melinda.

Aš pats, kai sėdžiu su raštininko skrybėle, irgi visokių rakščių palieku. Bet tai tu paskui paeini į šalį, užsidedi redaktoriaus skrybėlę ir kiekvieną faktą patikrini ne vieną kartą.

To visiems rašantiems labai linkėčiau – pasitikrinkite faktus prieš siųsdami tekstą. Šiais laikais, kai „Google“ visą laiką kabo fone, tai gerokai lengviau negu prieš dvidešimtį metų, kai reikėdavo knistis enciklopedijose.

P.S.

Išvažiuoju į komandiruotę iki pirmadienio. Jeigu rasiu, kur ir kada įlįsti į tinklą, įlįsiu. Jei ne – iki pasimatymo.