Reikia turėti planą. Šiaip jau kiekviena kūryba, kurios rezultatas bent kiek turėtų būti išliekantis, be daugiau ar mažiau sąmoningai suvokto plano neįmanoma.

Parašiau sakinį ir pagalvojau, kad jeigu jis būtų rusiškai, tai, matyt, skaitytojai jau pradėtų kikenti. Gal ne visi žino, „plan“ rusiškai žargonu reiškia cannabis sativa, paruoštą vartojimui. Todėl ne vienam rusui žodžių junginys „plan Putina“ sukelia linksmą šypseną.

Bet mes ne apie tą planą, nors galbūt kai kas laikosi įsikibęs nuomonės, kad kūryba neįmanoma būtent be jo.

Namo niekas nestato be projekto, mano mylimų spyntukių niekas nedaro nepasibraižęs prieš tai ant popieriaus, net iš šešių lentų sukalamos lentynos eskizas primetamas.

Ne kitaip ir su žurnalais.

Tiesa, yra tokių leidinių, kuriuose redaktorius maždaug atėjus atidavimo maketavimui dienai sako autoriams: Na, ką duosit. Dažniausiai tokie leidiniai gyvena neilgai, nes nuolatinio streso sąlygomis normalūs žmonės gyventi negali. O žurnalas – laaaaabai ilgos distancijos bėgimas.

Yra kitas būdas, kurį irgi teko kur ne kur stebėti. Redaktorius kaip koks Kim Ir Senas sukala dvylikos numerių į priekį planus, išrikiuoja eilinius ir įsako jiems viską parašyti laiku ir greitai. Tai įmanoma, bet čia mes atsimušam savo kieta kakta į teksto kūrimo vieną iš pagrindinių principų, kurį aš jau čia esu minėjęs. Kad tekstas būtų įdomus daugiau negu vienam skaitytojui (kuris dažniausiai ir bus tas pats Kim Ir Senas), reikia, kad tema būtų įdomi pačiam autoriui. Jeigu jam bus įdomu – bus įdomu ir dar kažkam, jeigu jam nebus – nebus niekam iš viso.

Teisybė, kaip dažniausiai esti, guli ne kažkur anapus, o per vidurį.

Mes turime tokią diiiiidelę ekscelio bylą, kur metų pabaigoje surašome metams į priekį (kol kas tik metams, po kiek laiko tikrai bus ilgesniam laikui) visų redakcijos žmonių temų pasiūlymus pagal kuruojamas rubrikas. Ten pat įrašome ir skaitytojų, autorių, interneto komentatorių vertus dėmesio pasiūlymus. Tai ne dešimt įsakymų, iškaltų akmenyje, mes gana lanksčiai galime stumdyti temas rubrikose, jeigu ateina kas įdomesnio. Va čia ir yra tas brėžinys, tas laiko ir erdvės supresavimas į vieną tašką, kuris leidžia mums bent šiek tiek išvengti streso, bet kartu nenužudyti kūrybos. Kiekviename žurnalo numeryje yra tam tikros privalomosios pozicijos, kiekviename turi būti ir kažkas visiškai naujo ar netikėto – ką irgi reikia numatyti. Nes žmogus iš esmės gyvas dviem dalykais: ritmu ir įspūdžiais. Vienas prieštarauja kitam, bet tik jų dermė ir yra gyvenimas.

Lygiai taip pat brėžinio, plano reikia ir kiekvienam tekstui – taip, kaip ir mokė mokykloje. Nebūtinai tai turi būti vieno tipo brėžinys (įžanga-dėstymas-pabaiga), taip galime turėti tik nuobodžių chaki spalva dažytų taburečių rikiuotę, bet kiekvieno individualus planas neišvengiamas. Ir nėra čia jokios mistikos – tyrasis amatas. Net jeigu plano neužsirašome, galvoje juk vis vien susidėliojame: pradėsiu nuo to, paskui bus apie tai, tada grįšiu prie to, bet jau kitu kampu, o pabaigsiu šitaip. Paprastai kai nepažįstamas autorius man siūlo temą, aš prašau dviejų dalykų. Pirmiausia – rašto pavyzdžio – bent mašinraščio. Tiek užtenka nuspręsti, ar žmogus išvis moka pasakoti. Jeigu matosi, kad žmogus yra raštingas, paprašau būsimojo teksto plano: kur eisim, su kuo kalbėsim, apie ką pasakosim – iš eilės, bent po sakinį ar du. Tik tuomet galiu ir padėti, ir patarti.

Internetas gerokai palengvina visą procesą, nes daugeliu atveju iš tinklaraščių ar iš komentarų jau matau žmogaus raštingumo lygį.

Taigi, brangieji – pirmyn per gyvenimą su šūkiu „savo planus paversime redakcijos planais“.