| vklase ( @ 2007-11-06 18:10:00 |
| Entry tags: | prie virtuvės stalo |
Išmirštantys menai
Kurį laiką maniau (tada, kai dar buvau TV žiūrovas), kad Lietuvoje pokalbių laidos (tokios kaip Conano O'Brieno ar Jay Leno JAV) nepavyksta dėl to, kad tiesiog per mažai žmonių, kuriuos galima būtų pasisodinti prie stalo pasikalbėti.
Pereina koks Audrius Giržadas ar Edita Mildažytė (turiu galvoje „Bobų vasarą“) tuos keliasdešimt žmonių iš vadinamosios „tusovkės“ ir jos apylinkių ir viskas. Ate. Ar prisimenate kokią nors lietuvišką pokalbių laidą, išgyvenusią keletą sezonų?
Gali būti, kad tokie manymai dar ir šiandien turi teisę gyventi.
Tačiau dabar prie tų manymų prislenka naujų – o gal laikui bėgant mes tiesiog pamirštame pokalbio meną? Posėdžiai ir prezentacijos nėra tai, ką galėtume laikyti įkvepiančiu, smagiu, pulsuojančiu pokalbiu.
Ir ne tik pokalbio menas miršta.
Galima prie ten išvardytų dalykų ir čia paminėto pokalbio meno dar ką ne ką pridurti.
Miršta, jeigu dar nemirė, laiškų rašymo menas, kitados turėjęs skambų epistoliarinio meno pavadinimą. Tai, ką rašome „elektrinėse“ savo žinutėse, neatrodo verta apibūdinimo „menas“.
Mirė – greičiausiai jau visiškai – kaligrafijos, gražios rašysenos menas. Klaviatūros rašysena visada vienoda. Nebent pats nusipieštum savo šriftą.
O gal čia aš tiesiog diena per anksti įlipau į senam bambekliui priklausančią verandą?
Gal niekas niekur nemirė? Laiškų rašymo meną pavaduoja SMS rašymo menas (ar gali šachmatus pavaduoti sprigtukas šaškėmis – nežinau, bet gal...)? Kaligrafiją – šriftų parinkimas?
O pokalbio menas? Gal pokalbio meną pakeitė komentarų rašymo menas?