Žurnalo tekstas būtent tuo iš esmės skiriasi nuo naujienų agentūros pranešimo ar laikraščio teksto. Pastaruoju atveju teksto kompozicija paprastai būna vadinamosios „apverstos piramidės“. Pirmiausia atsakoma į klausimus: kas, kur, kada, ką veikė, kaip, o po to – galbūt – kodėl, kas iš to ir visas kitas papildomas fonas. „Reuters“ mokytojai aiškino, kad rašyti reikia taip, tarsi tu būtum autobuso stotelėje, o tavo pašnekovas – nutolstančiame autobuse: viską, kas svarbiausia – kol jis dar arti ir gali girdėti.

Rašymas žurnalui – iš esmės kitoks. Čia mes pasakojam istorijas. Skirtumas maždaug toks, jeigu prisiminsime (ne, ne stalius, kurių turbūt tikėjotės) mūsų protėvius medžiotojus: laikraščiui – „Ei, gentie, ten mamutas už lomos...“, žurnalui (vakare prie laužo) – „o tada Greitosios Kojos prisėlino prie mamuto, užsimojo iš visų jėgų ir suvarė jam į gauruotus paslėpsnius savo ištikimą uosinę ietį...“

Tai yra, kad ir kaip būtų keista tai girdėti, bet rašome prozą – dokumentines noveles. Daugelis žurnalų rašytojų labai nesunkiai pereina prie knygų rašymo.

Taigi prozos kompozicijos principai galioja – tai, ką dėstė Aristotelis ir kas visą laiką buvo kalama turbūt viso pasaulio mokyklose. Įžanga, dėstymas, pabaiga. Užuomazga, konflikto vystymas, atomazga. Ir dar krūva visokių variantų, kurie visi iš esmės kalba apie tą patį.

Čia pačia bendriausia prasme. Iš tikrųjų kiekvienas atskiras atvejis (ir nenustebinsiu nieko tai rašydamas) yra individualus ir unikalus. Po stogu, kuris vadinasi „feature story“ (arba apybraiža) gali glaustis gal keliolika įvairių tipų ir spalvų rašinėlių – nuo „how to“ istorijos (kaip ką nors padaryti) iki asmenybės portreto. Kiekvienas jų gali turėti ir turi savo organizacijos principus.

Yra daugybė mažų triukų, kuriuos žmonės naudoja nuo pat tų laikų, kai medžiojo minėtą mamutą, kaip padaryti pasakojimą įtraukiantį, įdomų. Stebuklinių pasakų struktūros studijose jie visi iš esmės aprašyti. Gali būti, kad vis po truputį pasipasakosiu, jei neatsibos vieną dieną maloniems skaitytojams šitie postringavimai.

O šituose savo pabambėjimuose noriu pasakyti ketinantiems rašyti tiktai tris dalykus. Vieną jau pasakiau – apie pasakojimą. Tuoj bus kiti du.

Negalima palikti teksto atviro. Pabaiga turi būti būtinai. Jeigu jau nuaudėme, mazgelius suraišiokime (o – netyčia išėjo audėjų, ne stalių metafora). Tai gali būti: „Žvelgiu į kalnus, kur liko dalis manęs.“ Tai gali būti: „Ko čia skaitote? Eikite gyventi.“ Arba: „Nežinau, ar kai kitą kartą čia atvažiuosiu, dar rasiu senuosius medžius.“ Arba: „Ir aš ten buvau, alų midų gėriau.“ Kaip tik norite. Bet pabaiga turi būti. „Taip mes praleidome savo atostogas Kipre“ – ne pabaiga. „Skatinkime inovacijas Lietuvoje“ – irgi ne pabaiga.

Pats paprasčiausias ir, beje, dažniausiai naudojamas būdas uždaryti tekstą – „žiedas“.

Praturtėję visu pasakojimu, kažką sužinoję, grįžtame į pradžią, į tą pačią aplinką, prie to paties personažo arba prie to paties įvykio ir pamatome viską jau su naująja patirtimi. Turbūt pusė visų pasakojimų baigiama šitaip. Ir nieko blogo tame nėra. Jeigu nežinote, kaip uždaryti, griebkitės „žiedo“.

Galų gale hegeliškos triados „tezė-antitezė-sintezė“ kaip galimo mąstymo įrankio irgi dar niekas neatšaukė.