Ma, jei gali arbatukės tiktai tos jazminų, bo šalta kad nu. Ne tai kad šalta, ale tep žvarbu ir drėgna.

Tu žinias matei? Kap tai nežiūri? O tai kap gyvet be teliko? Nu tu duodi. Nu jo, tos žinios gal biskį i durnos, bet tai mergų gi parodo tokių visai normalių vakare – kur kvėpuot turi kuo ir atsigult ant ko turi.

Tai bet aš daba ne apie mergas.

Aš apie tąjį elektros gargarą, kur barzda su pypke nori pasistatyti. Vienas nori sau valdovo rūmą pasistatyti, kitas – gargarą. Ir apie tąsias popieras kur kas tai pametė. Nu jo, tas, kur parašyta, kiek kas kainuoja i kudė nekainuoja tiek kiek reikia. I daba aš tau paaiškinsiu kap aš, smulkus verslynykas ir žemės druska, gali sakyt, matau visą tą reikalą.

Prisimeni tą anekdotą, kur diedas karvę turguj pardavinėjo. O kokie te chunvaibinai vis ėjo prie jo i klausė – po kiek ožka? Kol diedas pasiutęs i nepardavė karvės kap ožkos.

Tai ma rodos, ka čia lygiai visai tep pat viskas su taisiais informacijos ištekėjimais. Reikia – ir išteka.

Ir karvė bus ožka.

Žinau, sakei tu ma, kad apie politiką nenori, nu bet sakinį pasakysiu. Žėk, viskas einas taip, kad viena didelė partija yra vienas rūros žandas, kita didelė partija – kitas rūros žandas. Tu jau nesiraukyk, kad čia aš tep paprastai. A mums, smulkiems verslynykams, nubrėžtas kelias į vidurį tarp jų, a ne? Mano yra toks jautimas i tokia tėvynės vizija.

Da galėtai tos arbatukės i užplikyti. Aš tai tokios namieje neturiu.