Čia ji apie savo laidoje „Gyvenimo ratas“ (taip taip, čia beveik reklama, taip, televizija tikrai yra blogis, bet tame blogyje pasitaiko ko ne ko žiburiuojančio) rodytas Čepkelių spanguoliautojas. O dar po poros minučių – apie Žemaitijos diedukus, kurie svarsto, kaip dabar žmonės nebesikalba ir nesipasakoja ir kaip anksčiau kalbėjosi.

Ir dar – apie bobutę, irgi iš Žemaitijos, kuri pareina po darbų namo ir tapo. Ir gerai jai pasidaro. O dar – apie vidury miškų gyvenantį filosofą, kuris kikena iš Zitos permirkusių batų basas stovėdamas ir sako, rodydamas į savo kojas: „Va – natūralios odos batai – ir katras iš mūsų gerai dabar jausis?“ Ir vis kas kelintas sakinys – gyvi, tikri žmonės.

Ir matau, kad man priešais irgi stovi gyvas žmogus. Bet tai aš šitatai ir taip jau senokai žinojau. Ir lengva šnekėti – ir tylėti lengva, ir stovime mudu sankryžoje, ir pradeda snyguriuoti. O galai žino, bet jau turbūt mažiausiai pusvalandį stovime. O dar ji prisimena, kaip darė laidą apie drabužius, apie skudurynus ir čia pat Gedimino prospekte užklaustas inteligentiškos išvaizdos jaunuolis sakė: „Aš tai tą „Gucci“ ant akinių stengiuos paslėpti, baisiai didelės raidės, man tai visai nereikia, kad jo kas matytų, tiesiog akiniai tiko.“

Ir, ratą, apsukus – prie savo numylėtų spanguoliautojų: „Vandens nesineši uogaut eidamas, tai sumina bobutės kojomis tas samanas ir sauja pasėmusios geria. „Man tai kaip liminadas“, - sako. O ką – ten gi išsifiltruoja viskas.“

Gyvas žmogus apie gyvus žmones.

Nepakeičiau nuomonės – televizija yra blogis, ir aš ten neisiu. Nebent tik pas Zitą.