Kadangi skaitytojai nelabai maištauja, tai greitai liautis bambėti neplanuoju, ir bendresnių samprotavimų link judėsime kitose serijose. O šiandien pasižvalgysime, kaip atrodo kasdienis kaltukų, oblių bei pjūklelių triūsas.

Jau andai tokioje pačioje serijoje bambėjau, kad rašantiems svarbiausias įrankis yra kalba ir kad nereikėtų kaltą apsukus kotu į medį per ašmenis tvoti. Rašiau: „Reikia tik trijų dalykų: a) galvoti, ką rašai, b) pabandyti išgirsti tai, ką parašei, c) pabandyti įsivaizduoti, kaip tai atrodys.“

A, tiesa, tai buvo prieš mėnesį, o aš turiu švelnų įtarimą, kad visas šitas mantras dera kalbėti niekaip ne rečiau negu bent kartą per mėnesį.

Taigi, kaip atrodo mūsų įrankiai – ar prižiūrėti, ar pagaląsti?

Vienas iš senesnių:

„...apie po vakarėlio ėjusį namo nužudytą studentą gėjų.“

Klasika, ar ne? Iš studijų laikų įstrigo kitas klasikinis sakinys – „studentams operuojant lavonus, jie dažnai išsigąsta ir pabėga.“

Manykim, kad čia gal apie „studentą gėjų, nužudytą, kai po vakarėlio ėjo namo.“

Dar iš mano kolekcijos:

„Rankovės galas turi būti ties ta vieta, kur nykštys susitinka su riešu.“

Žiūrėjau žiūrėjau į ranką galvodamas, kur ten mano nykštys susitinka su riešu, ir niekaip neradau tos vietos. Parašiau, kad ties „nykščio pagrindu“.

Iš atidėtų šonan:

„Spalva yra tapusi mūsų genetinio kodo dalimi, nes dar ankstyvoje evoliucijos stadijoje žmogus susidurdavo su plačia spalvų gama gamtoje.“

Na nepykit, bet spalva tikrai niekaip, niekam ir niekada netapo genetinio kodo dalimi. Spalvas pažįstame ir mokame pavadinti? Ko gero. Nežinau, kaip taisyti, nes ir antra sakinio pusė visiškai tuščia. Sprendimas turbūt turėtų būti toks truputį mikelandželiškas: nutašom, tai yra, braukiam.

Irgi iš atidėtų:

„Pavasariu dvelkiančiu pranešimu auditoriją sužavėjo profesorės pranešimas, įžangoje pražydęs magnolijos žiedų palyginimu.“

Neerzina rausva grietinėlė ant rausvos grietinėlės? Karpiniai, nėriniai bei blizgučiai? Ką jau čia kalbėti apie „pranešimu sužavėjęs pranešimas“ ir „pražydęs magnolijos žiedų palyginimu“. Čia nėra ką taisyti. Šitą mesim lauk – ko gero su visu likusiu tekstu.

O ar atsimenate – čia pat labai prašiau, kad autoriai, kad ir būdami mirtinai tikri, jog yra teisūs, vis dėlto pasitikrintų pavadinimus, pavardes, vietovardžius, faktus. Va dabar redagavau tekstą ir užkliuvo man garsaus rašytojo pavardė: „Jack Ceruack“ – lyg ir ne tokią mačiau knygos viršelyje. Patikrinam: Kerouac. Aha, redaktoriai turbūt dar ilgai turės duonos.

O dabar apie tai, kaip norėtųsi. Yra du būdai amato išmokti, jau sakiau: a) nuolat daryti, ką darai, klausytis pastabų ir į jas atsižvelgti b) žiūrėti, kaip daro kiti, ir bandyti padaryti taip pat.

Norintiems iš tikrųjų rašyti žurnalui/žurnalams: radau čia Pulitzerio apdovanojimų archyvus . Nuo 1995 metų pateikiami ir laimėtojų darbai – reikia klaptelėti toje liniuotėje viršuje. Mus dominantys tekstai guli prie kategorijos „feature writing“, žymė „works“. Skaitykite.