Ričardas Gavelis „Vilniaus pokeryje“ rašė „pūvančių“ – ten tas kvapas nuo pirmųjų iki paskutinių eilučių visą istoriją buvo persmelkęs. Mirties kvapas.

Žinau, kad tai tas pats kvapas, kurį šiandien gali užuosti prie ančių pilnos Vilnelės, lyg margutis nuspalvintos Rotondos, kurioje vasaromis kasdien įkrisdavome pietų kavos lyg bilijardo kamuoliai į lūzą. Girdėjau sakant, kad Rotonda – vieno iš architektų brolių Nasvyčių ar kursinis, ar diplominis darbas.

Ar dėl to dabar tokia – paminklas Vilniaus grafitininkų talentui?

Antkapis mūsų ilgaplaukei jaunystei.

Nesinori sakyti „pūvančių lapų kvapas“, todėl sakau „rudeninių“. Ruduo – viena ketvirtoji ciklo dalis. Būna kitos ciklo dalys ir kiti kvapai – šviežių agurkų kvapo pirmas sniegas, kraujyje greitai ištirpstantis žydinčių ievų, įkaitusios žiogais čirškiančių pievos, nukritusių obuolių. Niekas nemiršta – viskas pakvepia savo akimirką.

Kažkur skaičiau, kad vyrai skiria keliolika kartų mažiau spalvų negu moterys. Klasika: „Persikas – ne spalva, o daržovė.“ Kvapams apibūdinti, nors jų turėtume skirti nemažai (juk kažkada vis dėlto medžiojome ir net, ko gero, be varovų), žodžių trūkstame dar labiau. Juk skiriasi kriaušės ir obuolio kvapas? O kaip pasakyti – kuo?

Dar prisimenu lyginamosios kalbotyros pamokas – ir apie tai, kad eskimai turi keliasdešimt žodžių sniegui, o beduinai – smėliui. Tai, matyt, toli nukeliavome nuo tų laikų, kai medžiojome ir žoles rinkome – priveisėme žodžių visokiems niekams pavadinti, o neturime žodžių kvapams.

O šis įrašas atsirado dėl to, kad paskambino viena skaitytoja ir labai nuoširdžiai papasakojo, kad vienas mūsų žurnalas kvepia ne taip, kaip turėtų kvepėti.

Pats labai mėgstu spaudos kvapą – popieriaus, dažų. Mėgstu šitą darbą dar ir dėl to, kad kartais gali rankose laikyti padarytą daiktą, turintį svorį, kvapą, užimantį vietą.

Aš nepastebėjau nieko ypatingo. Bet taip – jeigu sakote, kad kvapas ne toks, kaip turėtų būti, tai rimta. Tai ne smulkmena. Aiškinsimės.