Niekur nesidėsiu, negali juk užsikimšęs ausų kištukais ar ausinėmis nuolat laikyti, girdžiu aš kartais televizijų anonsus – kad ir apie Eurolygą. Ir girdžiu kaip nelyg didis privalumas pristatomas beviltiškai nusišnekantis rungtynių komentatorius. Ei, žiūrovai – mes visai ne krepšinį jums siūlome, siūlome tokį vidutiniško lygio bemokslį pavėpusį klouną. Ką tas sportas? Kam ten svarbu, kas laimės ir kaip? Užtai pakikensite iš „komentatoriaus perliukų“. Čia mes kur dabar atsidūrėme? Žingsniuokime nuosekliai toliau – žiovaujantys, krapštantys nosį ir besikasantys pažastis žinių pranešėjai, mėtantys sugertuko kamuoliukus į kamerą ir atsitiktinai prisikviestus kvailai kikenančius pašnekovus.

Na, teisingai, nuogos orų mergaitės jau buvo – ir kam gali rūpėti orai šitoje klimato kilpoje, panašioje į stalo teniso kamuoliuko, palikto purvino vandens sklidinoje kriauklėje, vidų.

Lenkų televizijoje kitados, tikrai daugiau nei prieš ketvirtį amžiaus, buvo tokia superžvaigždė – Zygmundas Kalužynskis – kino kritikas ir žurnalistas. Jis vedė savo laidą apie kiną labai jau ekspresyviai: krutėjo fotelyje, kasėsi, garsiai šnypštėsi nosį, nutraukinėjo pašnekovus, kišo pirštą sau į ausį – gerai kad ne pašnekovui. Bet. Bet paklausęs to žmogaus kokį ketvirtį valandos suprasdavai, kad kino, o ir šiaip kultūros enciklopedijos nereikia, jeigu jis šalia. Tokios erudicijos, sąmojo, gyvumo ir iškalbos žmonių po to nebelabai ir mačiau per visą savo gyvenimą.

Elgėsi kaip visiškas klounas, o buvo senas, išmintingas mokytojas.

O pareikime prie mūsų vargšo krepšinio komentatoriaus. Turime ką? Turime nemokšiškumą ir kliūvantis liežuvį kaip vertą dėmesio reginį? Kaip jis pats jaučiasi, įdomu, šitaip gimtosios televizijos į klounus įrašytas?

Čia net ne su mūsų humoro jausmu kažkas darosi. Čia kažkas darosi su mumis.

Prisimenate anekdotą apie baltą baltą šalį, kur baltoje baltoje pilyje, prie balto balto fortepiono sėdi balta balta princesė ir groja? Na ir taip toliau. Dar buvo kažkokia mikrosakmė apie juodą afrolietuvį, tamsiai juodame kambaryje gaudantį juodą katę. Ir kai dabar žiūri pro langą – galvoji apie pilką pilką žmogelį, kuris po pilku dangumi tarp pilkų krūmų pilką šapą pasiėmęs vaiko pilką pilką utelę.

Įjunkime spalvas. Aš ne tik apie klimatą.