Kodėl nekabina, kodėl net ir žmogus, kuris yra profesionalus skaitytojas, vargsta skaitydamas? Aš, žinoma, kaip visada apie tą patį. Apie tekstą. Nes eilinį kartą paskambino žmogus ir paklausė – o ar jums būtų įdomi tema apie... (na, sakykim, ką nors). Aha, mums ir apie žibutes gali būti įdomi su krokais, ir apie tanklaivius su traktoriais – svarbi ir įdomi.

Ne kartą jau čia rašiau, kad svarbesnė dedamoji yra ne „apie ką“, o „kaip“.

Žmogui sakau:

– Na o Jums pačiam ar būtų įdomu skaityti šit tokį tekstą (nė kiek netaisyta):

„ Diskredituotas organizacijų vardas dėmesio centrą nuo kolektyvinių darinių bei junginių prie asmeninių. Todėl gentinė sąmonė tik sustiprėjo, šeimyninis-klaninis bet kokio (viešojo bei privataus) gyvenimo organizavimo principas yra pamatinis. Todėl kolektyvinio investavimo subjektai Lietuvoje sunkiai skinsis kelią, nes jie sutinkami su nepasitikėjimo prezumpcija.“

– Ne? O kodėl? Va aš irgi galvoju – kažin kodėl?

Kartojau ir kartosiu: čia reikia pasakojimo, istorijos. O šiems reikia standartinių, banalių dalykų – herojų, personažų, siužeto, intrigos, detalių, spalvų, skonio ir kvapo. Nusibosiu kartodamas, bet kadangi kasdien tenka tai daryti, tai vis vien dar ir raštu surašysiu.

Ir dabar va galvoju – gal čia yra ir psichologinių dalykų. Tai yra, fiziologinių. Ta prasme, kad užpakaliai per sunkūs.

Kiekvienas tekstas yra rašomas ne prie stalo. Prie stalo jis tik užrašomas, o paskui redaguojamas. Tekstą rašo kojos, liežuvis, rega, klausa, lytėjimas, uoslė, tik po to galva ir pirštai, jausmingai barbenantys klaviatūra. Turi nueiti, pačiupinėti, pašaudyti, pasidairyti po dešrų gamybos cechą, paplaukti laivu, nušokti parašiutu, išmėginti naują nešiojamąjį kompiuterį, kurį laiką pastyroti gydytojo priimamajame. Aha, žinau, kad toli gražu nepasiekiame šito, bet jeigu to nesieksim, tai išvis nieko nepasieksime, ar ne?

Tekstas rašomas ne prie stalo per dvi valandas. Jis rašomas visą laiką – eini pas pašnekovą, galvoji apie tai, kokiu keliu eini, ką matai, kaip atrodo gatvė, koks oras. Ateini – matai, kaip jis sėdi, kaip apsirengęs, kaip kvėpuoja, kaip kalba, kas lentynoje, kas ant sienos – visa tai detalės, kurios mums gali praversti. O gali ir nepraversti. Bet jeigu jų nefiksuosime, tai savanoriškai nupjausime iš vaivorykštės krūvelę spalvų.

Žurnalui rašantiems tai ypač galioja. Naujienų agentūros ir laikraščio reporteriui gali užtekti dviejų skirtingus požiūrius turinčių žmonių citatų ir fakto. Mums reikia nuotaikos, atmosferos, auros: „Jonas vis pasakojo ir pasakojo apie tai, kaip jų įmonė rūpinasi našlaičiais, kokių gražių atvirukų vaikai jiems pripiešė atsidėkodami. Mojavo rankomis, ir jo masyvus auksinis žiedas su akute ant dešinės bevardžio vis kaukšėjo į nublizgintą stalo paviršių. Kaukšėjo ir ne mažiau masyvios auksinės rankogalių sąsagos. Lentynoje už jo nugaros matau knygų nugarėles: apie efektyvų valdymą, apie socialinę atsakomybę, apie įvaizdį.“

Na, ir, sakykim, taip toliau – jūs supratote...

Mums diktofonas yra priemonė pasitikrinti citatos tikslumą, o ne vienintelis pasakojimo šaltinis (na, žinoma, interviu žanro dar niekas nepanaikino, bet ne apie jį dabar kalbu).

Ir – turbūt irgi ne pirmą kartą rašau – žmonėms įdomūs pirmiausia žmonės. Tik po to jų kuriami bei vartojami daiktai ir nuveikti darbai.