Ėmęsis šio menko darbo kuklus tyrinėtojas turėjo atkreipti dėmesį pirmiausia į tai, kad prieinamos medžiagos gausa iš esmės moderniaisiais laikais nesulaukė sistemingo, nuoseklaus ir gilaus tyrinėjimo. Tie paslaptingojo demonų pasaulio ir jo raiškos tyrinėjimai, kuriems tiek laiko kitados skirdavo mūsų mokslingieji protėviai, galbūt įtardami, galbūt žinodami, kad žmogaus protas turi laiko ir erdvės jam nubrėžtas ribas ir paaiškinti tegali tik tai, kas jam leista paaiškinti, seniai pamiršti dūla virtualiųjų saugyklų ir varžytuvių lentynose. Kas beprisimena dabar fundamentaliąsias žmonijos, ypač dailiosios jos dalies, sąveikos su stichinėmis galios studijas – tokias kaip garsusis traktatas „Malleus Maleficarum“? Kas bepasilenkia pasemti išminties rieškučių prie tokių kitados garsių šaltinių kaip „Daemonis Compendium“, „Encyclopedia Spiritis“ ar „Liber angelis et liber daemonis“?

Gal tik mūsų Šiaurės brolių garsaus dainiaus ir raštininko Enno Vetemaa kūrinys – „Vadovas Estijos undinėms pažinti“ – šiek tiek užkamšo tą žiojinčią spragą, šiek tiek pridengia mūsų puikybės nuodėmę, kuri stumtelėjo žmogų save paskelbti tvarinijos vainiku ir privertė nekreipti dėmesio į tikrąsias galias ir didžiąsias stichijas, visatą drebinančias ir likimus nelyg kortų malką perpašančias.

O juk pačiuose pirmuose padoriam šviesuoliui būtinai prieinamuose šaltiniuose nedviprasmiškai brėžiama – neišvengiamai yra galių, žmogų veikiančių, kartais keistais bei baisiais būdais.

Žvelkim į tyrą šaltinį: 28 „Pamatęs Jėzų, jis suriko, parpuolė prieš Jį ir ėmė garsiai šaukti: „Ko nori iš manęs, Jėzau, aukščiausiojo Dievo Sūnau?! Maldauju, nekankink manęs!“.29 Mat Jėzus buvo įsakęs netyrajai dvasiai išeiti iš to žmogaus. Dvasia dažnai jį sugriebdavo ir, nors jį saugodavo surakintą grandinėmis, supančiotomis kojomis, jis sutraukydavo pančius ir demonas jį varydavo į dykumą. 30 Jėzus jo paklausė: „Kuo tu vardu?“ Šis atsakė: „Legionas“. Mat į jį buvo įėję daug demonų. 31 Jie maldavo Jėzų, kad Jis neįsakytų jiems eiti į bedugnę. 32 Tenai kalne ganėsi didelė banda kiaulių. Demonai prašė leisti sueiti į jas. Jėzus leido. 33 Tada demonai, išėję iš žmogaus, apniko kiaules. Banda tuojau metėsi nuo skardžio į ežerą ir prigėrė.“ (Luko, 8)

Skaudu, bet akivaizdu, kad visą protėvių išminties turtą būsime išbarstę. Nebematome stebuklo ar keistumo, kartais tiesiog prieš akis besiskleidžiančio. O derėtų – jau ir mokslo vyrų naujausi tyrimai spirte spiria prie praeities išminčių raštų palinkti.

Juk pradiniai postulatai leidžiantys mėginti pradėti mąstyti apie būtinybę vėl sugrįžti prie atidesnių demonų pasaulio tyrinėjimo skleidžiasi naujausiuose fundamentaliųjų mokslų brėžiamuose horizontuose: ir vadinamasai stebėtojo efektas, ir tas pats Schrödingerio katės paradoksas nedviprasmiškai ir pirštu prikišamai mums sako – kažką praleidai, žmogau, kažko nepastebėjai, pernelyg savo jėgomis ir savo prietaisais besikliaudamas.

Demonų, galių ir stichijų ir jų sąveikos su žmogaus buvimu tyrinėjimas po to, kai tiek amžių nebuvo skirta deramo dėmesio šiai sričiai – titaniška užduotis tyrinėtojui.

Vien jau juos klasifikuoti mėginsiantys susidurs su didžiuliais rūpesčiais. Nes mažų mažiausiai trimatėje matricoje tegalima bandyti aprašyti demonų reiškimąsi mūsų pasaulyje. Tokioje matricoje, kurioje vienas matmuo yra demono galios didumas, antras – galios specifika arba ypatybės, trečiasis – demono ir žmogaus santykis (apsėdimas, valdymas, apsiautimas, įkvėpimas, vedimas ar panašiai).

Tyrinėtojo užduotį sunkina ir tai, kad tyra, purifikuota stichija, kokia esti demonas gali paveikti su juo susiliečiantį subjektą tarsi galingiausias etilo alkoholis. Ne ta svaiginimo prasme, bet ta tikrosios prigimties išryškinimo. Gerai žinoma, kad galvijo sielos elementų turįs žmogus etilo alkoholio pakankamą kiekį gavęs, išties galviju pavirsta. O šit tasai, kuris nelyg laukų paukštelis straksėdamas gyvenimu džiaugiasi, tos substancijos paveiktas, tik garsiau ulbėti pradės. Panašai ir su demonais, galiomis ir stichijomis. Menkos, juodos dvasios žmogus, jų paliestas, tikra pabaisa taps. O kitas, žiūrėk, aistros demono (kurį ispanai duende vadina) apsiaustas, šlovingiausius ir garsiausius kūrinius ateities kartoms palieka.

Ir trečiasis kliuvinys – kartais tos pačios galios, stichijos ir demonai įvairių tautų ir įvairiais laikais visaip esti vadinamos. Akivaizdu antai, kad lietuvių laumės ir graikų najadės (o ir tos pačios Meistro Vetemaa tyrinėtos Estijos undinės) – nelyg tikros seserys, rusų domovojus, airių leprešonas ir lietuvių kaukas – irgi panašaus lizdo varnėnai. Dykumų tautų stichijų įsikūnijimai – efritai – gali būti tolimi aitvarų giminaičiai, bent jau jeigu į jų santykio su žmogumi pobūdį žvelgtume. Ir visa tai – tik apie menkiausias iš demoniškųjų būtybių kalbant.

Šiuo, būtinybę demonų pasaulį giliau tyrinėti nusakę ir pagrindines tyrinėjimų kliūtis apibūdinę, įvado pradmenų metmenį ir baikime.

Gal ir galės būti daugiau...

P.S. Tekstas inspiruotas šnekesių su kolega

deja_voodoo

P.P.S. Gero savaitgalio.