Tarsi ir žodžiai panašūs į tuos prieš ketvirtį amžiaus šnekėtus, tarsi ir mes tokie patys, tik kai kurios kūno vietos paapvalėjusios, bet tonacijos ir intonacijos iš esmės kitokios. Ir nebegali dabar jau žaisti to paties stiklo karoliukų žaidimo – karoliukų rinkiniai jau gerokai kitokie. Karoliukus kitokius į skreitus supylė kiekvienam kitaip praslinkęs laikas.

Ir sučiumpa dilginantis jausmas, kad esi savo pačių vardo muziejuje. Visi prisiminti daiktukai ir prikeltos dvaselės turėtų išspausti gerumo atodūsį. Akys turėtų sentimentaliai sudrėkti. Ir turėtumėte linguodami galvomis pertraukinėti vienas kitą – „o prisimeni?“, „tai ne...o tu prisimeni?“ Ir ne – pageltusių nuotraukų vartymas, senų melodijų niūniavimas nieko kažkaip viduje nebepažadina. Per tuos metus nugyventus tiek visko būta, tiek knygų atversta ir užversta, su tiek žmonių pasisveikinta ir atsisveikinta, tiek kartų rautasi plaukai ir juoktasi iki nugriuvimo.

Tad galiausiai oda pasidarė kaip medžio žievė – stora ir gruoblėta. Ir lengvi prisiminimų dvelktelėjimai jau nebeišlinguoja.

O kur dar algoritmizacija... Tai yra, dabar jau žinome – jeigu sutiksime tą žmogų, tuomet toliau bus taip, taip ir dar taip. O po to – tokie, tokie ir dar tokie žingsniai, tokie žodžiai, tokios dainos, tokie sakiniai.

Taip ir būnam vienas kitam kaip kokie uodai, įstrigę anų laikų gintaro kąsniuose.

Tai kaip mums išeiti iš tų muziejų, kuriuos nešiojamės su savimi, kad galėtume ir vėl susitikti?