Kur dingo anekdotai ne apie tai? Ar dar iš viso juokiamės? Na kaipgi: va – nukrito, nepasikelia...guli...juokinga. Aga, turbūt prasiskėlė ką nors. Juokinga. O jeigu į klyną? Vamzdžiu? Lazda? Juokinga. Dukart? Oi šakės...Iki ašarų.

Juokas kaip klijai. Sėdi penki po vieną, žiūri pro vieną langą. Gurkšt iš bokalo, pastatė atgal. Gurkšt dar. Užsirūkė. Gurkšt. Vienas tada staiga: prisiminiau – ateina senis pas daktarą...

Visi žvengia. Sėdi penki kaip vienas, nes prisiminė dar kaip boba atėjo pas daktarą, pas okulistą, ne, ne pas okulistą – pas ginekologą, ne čia ne tas apie klizmą, čia apie termometrą. Jie pamiršo užsisakyti dar po bokalą. Užsirūkyti irgi pamiršo. Kol nepatepi, nepaklijuoji, krūvoj nesilaikome, byrame. Juokas paklijuoja.

Va tik buvo susirinkimas apie downsizingą, outsourcingą, reshapingą ir rebrandingą. Sėdi, rodo, kad mąsto. Bloknote piešia krokodilą. Visi penki – kad galima būtų meetinti iškeltus targetus. Kažkas kažkokį nieką apie kažką. Niekas nesuprato apie ką, bet buvo juokingas žodis. Niekas neatsimena koks žodis, bet ne iš tų, kuriuos išmoko užvakar kitame posėdyje. Iš tų paprastų – pavyzdžiui: iškvėpk, bebre, iškvėpk – gal taip. O gal va šitaip: tikra moteris turi per gyvenimą padaryti tris dalykus, o ne užsiciklinti su savo audinės kailiniais. Ir jau kitaip, jau nebepiešia krokodilo, jau mato akis, jau visi kartu.

Dekartas pamiršo pasakyti: Juokiuosi, vadinasi esu. Jis pamiršo, o kiti nepagalvojo. Toks vienuolis Viljamas tokioje knygoje apie gėlių vardus klausė: Ar Kristus juokėsi? Toks tipas iš to paties vienuolyno manė, kad ne, todėl vieną kitą kolegą uždūbasino iki negyvumo. Viljamas manė, kad taip. Norėtųsi manyti, kad jis ilgai ir laimingai gyveno, kas Viduramžiais retai pasitaikydavo. Labai daug nelinksmų žmonių.

Juoktis pradedame anksčiau negu kalbėti. Va – žiū – tas vos galvą nulaiko, dar net neburbuliuoja, o jau išsišiepęs bando kikenti. Prunkščiame, žiūrėdami į vaikus ir gyvūnus. Jie nekalba, bet jie juokingi. Ir patys juokiasi. Jie neišmoko meluoti, kadangi neišmoko kalbėti. Bet jie moka juoktis. Vadinasi, gyvens.

Apie ką aš čia? A, jūs vis dar laukiate, kada aš baigsiu tostą. Gerai, baigiu. Už tai, kad juoktumės. Iš manęs? Galima...