Jis tiek šioms specifiškoms būtybėms svarbus, kad vieną kartą kai kam teko net prisigalvoti daug kalbų, kad tik žmonės pernelyg neįsijaustų bebendraudami ir nesiimtų pernelyg agresyvių projektų.

Labai dažnai tekstas prasideda nuo pokalbio. Tiesą sakant, dažniausiai. Kiekvienas mūsų tos savosios patirties turi tiek, kiek turi. Kiek gali gromuliuoti tą patį savo unikalų potyrį, kad šiandien, kaip ir vakar, jautiesi tooooks ją įsimylėjęs.

Arba kontempliuoti visiškai šviežią atradimą, kad žmogus turi protą ir jį reikia lavinti.

Sena ir banali tiesa lieka tiesa: jeigu apsikeisime obuoliais, kiekvienas turėsime po vieną; jeigu apsikeisime idėjomis, kiekvienas turėsime po dvi.

Be kita ko – pokalbis ir buvo ta terpė, kurioje gimė pasakojimas. Tada, prie neandertaliečių laužo. Žurnalistikos ir literatūros pradžia, ne kitaip.

Šįkart noriu labai trumpai pabambėti apie pokalbį kaip teksto rašymo elementą. Kaip toks jis dažnokai vadinasi interviu.

Žurnale gali būti ir būna tiesiog interviu – vienas klausia, kitas atsako. Bet daug dažniau pokalbis (ir ne su vienu žmogumi) taps sudedamąja didesnio pasakojimo dalimi.

Nieko naujo vėlgi nepasakysiu, bet: namų darbus daryti reikia. Tai elementaru. Juoba kad šiais laikais tai lengva: Google. Metų dvidešimt atgal prieš pokalbį su nepažįstamu žmogui turėjai eiti į „morgą“ ( žargonu taip vadinamas redakcijos archyvas beveik visame pasaulyje) arba į biblioteką ir knisti – kas, ką, kada ir kaip pasakė.

Dabar apsiuostyti gali per geras keturiasdešimt minučių – sužinai, kad Artemijaus Lebedevo mama yra Tatjana Tolstaja, kad Philippas Legraine'as yra aistringas futbolo sirgalius, išsiaiškini, kas kada ką pasakė apie Jono Fasmano knygas. Pasiskaitai, ką jie visi yra prirašę ir prišnekėję. Aišku, kas ne kas užkliūna, dėl kai ko galėtum ginčytis – va pokalbis jau ir prasidėjo. Visa tai ilgai netrunka. O kiekviena tokia smulkmena truputį praveria vartelius į privačią teritoriją, atpalaiduoja pašnekovą, parodo jam, kad juo domėjaisi ir domiesi.

O čia antras principas: pašnekovas turi būti iš tikrųjų įdomus kalbinančiam. Kitaip geriau nė nepradėti. O kam? Kad paklaustum: o kokie jūsų tolimesni kūrybiniai planai? Taigi jį alergija jau ima nuo šito klausimo.

Bet šiaip klauskite, klauskite. Ir pasistenkite – tokių klausimų, į kuriuos negalima būtų atsakyti „taip“ arba „ne“. Čia aš ne apie tą garsųjį Karlsono klausimą freken Bok. Yra puikūs klausiamieji įvardžiai: kaip, kodėl.

Jau minėjau praėjusį kartą čia verandoje – žurnalo pasakojimui svarbūs ne tik žodžiai. Svarbūs judesiai, kvapai, spalvos, laikysena, aplinka. Diktofonas lai rašo sau, bet vogčiomis pasidairykite – jeigu knygų lentynoje, pavyzdžiui, fantastika arba „Šauniojo kareivio Šveiko nuotykiai“, pasiklausę apie juos galite kartais nustebti – pamatysite visai ne tokį žmogų kaip įsivaizdavote. Be to, visos jūsų pastebėtos detalės gali dailiai gultis į pasakojimą. Kad ir tuomet, kai neišmanysite, kaip pradėti pasakojimą – pradėsite nuo pelargonijų ant palangės.

Labai svarbus principas – jūs atėjote klausti ir klausytis, o ne pasipasakoti patys apie tai, kokie jūs faini. Šiais laikais vis mažiau žmonių moka klausytis, ir vis daugiau žmonių, norinčių, kad juos išklausytų. O šiaip jau žmonės labiausiai mėgstą kalbėti apie vieną dalyką – apie save mylimąjį. Tad tai nebūna taip sunku.

Apskritai, visa žurnalisto profesija telpa šiose funkcijose: mokėti protingai paklausti (tam ir darome namų darbus); mokėti išklausyti ir suprasti, kas sakoma (tam irgi reikia patirties ir pasiruošimo); mokėti papasakoti daugumai protingų žmonių suprantama kalba tai, ką išgirdote. Viskas.

Yra daugiau smulkių techninių fokusų, šiek tiek nušvilptų iš neurolingvistinio programavimo, šiek tiek iš kitur – tokių kaip šioks toks lingavimas kūnu kartu su pašnekovu, bendras kvėpavimo ritmas su juo, tam tikra laikysena, žvilgsnio fokusavimas į tam tikrą vietą, esminių teiginių formulavimas pokalbio pradžioje ir pabaigoje, tam tikrų klausimų kartojimas performulavus kitaip. Bet visa tai daugiau žaidimas. Jeigu jums įdomus pašnekovas, visa kita ateina savaime.

O jeigu kas nerimsta ir dabar mąsto apie tuos fokusus bei dar šiek tiek moka rusiškai, pasiskaitykite knygą „Sava žvalgyba“. Ten, kur apie šantažą, papirkinėjimą, hipnozę ir pasiklausymą, neskaitykite – skaitykite skyrelį „Rezultatyvaus bendravimo metodai“. Ten viskas apie interviu techniką.