Kap tas grafas Oginskis su savo polonezu. Aišku, kad žinau aš jįjį – tokia lenkiška mašinikė buvo, tai kap neatsiminsi. Mašinikė tokio beveik gerumo kap lada, bet lenkams pats gazas buvo.

I da pasakysiu: nereik mūsų gąsdinti, mes i tep bijom. Guosti irgi nereik. Neberodo labanakt vaikučiai, tai daba koks banko analizų patarėjas vietoj tetos Betos: „tikrai nieko blogo nebus, patikėkit.“

Ta prasme, niekas nebrangs, niekas nestos, visi tik čia žydėsim, bujosim, vešėsim kap pinavijos po bobutės langu. I stos mums gėris.

Nu tai ar tu patarėjau toks gudrus būdamas nesupranti nė snarglio apie žmogaus ypač lietuvio smegenis? Mes gi per tuos amžius išmuštruoti: jeigu valdžia sako – bus tep, reiškias bus kap sykis viskas priešingai. Mes, blin, treniruoti kap tie čiukčių ciuckiai, tik atbulai. Mums sako: nebėkit – mes varom kap išprotėję. Mum sako: karo nebus – mes perkam muilą i druską neribotais kiekiais.

Pasakytų: karas bus – tada gal i nepirktume. Pakrizentume sau: gąsdina, che che.

Tie mūsų našlaičiai neturi savų kašpirovskių, tai patys bėduliai turi į teliką lįsti i visus hipnotizuoti.

Nu ne, mūsų neužhipnotizuosi. Užgrūdyti.

Ma, supranti, sykiais tep užeina – sakytau, varysiu aš iš čia. Mechanikas neblogas, nagus turiu, drąsiai galiu kur nors mašinas išrinkinėti. Koks skirtumas – Marijampolėj, Hanovery?

Vytautas jojo ligi Juodos jūros, mūsiškiai jau daba iki Atlanto nusikapstė.

Galvoju aš šitep dažnai. I tada ma cynkt – nu ne. Nu negaliu aš iš čia išlėkt. I nemoku paaiškint, kudė. I neaiškinsiu.