Ji reiškia – simbolinis daikto ar reiškinio svoris yra funkcija (q) kiekio žmonių, kurie investuoja savo emocijas į tą daiktą ar reiškinį, (t) laiko, kurį užima tas emocijų investavimas ir (i) emocijų intensyvumo. Kuo daugiau žmonių, kuo ilgesnis laiko tarpas ir kuo intensyvesnis jausmas, tuo labiau tikėtina, kad kas nors įgaus simbolinę vertę. Atkreipkite dėmesį, kad kalbame apie emocijos intensyvumą, o ne ženklą – esti ir blogio simbolių, ne tik gėrio.

Prisiminiau šitą formulę skaitydamas apie kai kurių mažesniųjų tikėjimų norą būti sulygintiems su didžiosiomis tradicinėmis religijomis.

Viskas labai paprasta. Reakcija turėtų būti elementari: labai prašom.

Tradicija yra tai, ką daug žmonių daro ilgą laiką. Jokių problemų. Belieka tik apibrėžti šiuos du parametrus ir kriterijai, pagal kuriuos naujai atsirandantys tikėjimai gali būti traktuojami lygiai su tradiciniais, tampa visai aiškūs.

Laikas – islamas yra jauniausia iš didžiųjų, radosi VII a. po Kristaus. Na, sakykim, sumažinkim dar laiko cenzą – 1000 metų egzistencijos atrodo pakankamai protingas laiko tarpas padaryti pakankamai klaidų, kad subręstum.

Žmonės – na, milijardas gal būtų pernelyg diskriminacinis, tegul bus 100.000.000 išpažinėjų.

Ir viskas. To pakanka. Atitinka tikėjimas šiuos du parametrus, jis laikomas tradiciniu. Jeigu ne – ne. Ko čia ginčytis?