I daba mane jau pradėjo visas šitas reikalas gąsdinti. Vairavau sau ramiai – aš ramus toks žmogus, žinai gi pats, ma kad povaliui viskas, normaliai, be kokio ciongo. Vairavau, vargo nežinojau per daug, įkalęs nevairuoju, man mano gyvybė brangi kap atminimas, jo. Bet daba jau kažkaip aš pradedu įsikirsti, kad vyksta kelias karuose. Man viską išaiškino per teliką. Pažiūrau – akurat. Nu jo – vyksta. Varo tokie pacukai su audinėm, su golfukais apspangę kap šamai. Rusiška muzika per langus tirštai tep kap dūmas verčiasi tumulais. Marijampolėj kap Varšuvoj jau dairytis reik. Tik tramvajų da nėra.

Žinai, mačiau tokią žinukę laikrašty – štatuose kažkoks šerifas sugalvojo tuos pagautus girtus už vairo varyt į kapines ružavose maikėse su lenciūgais ant rankų užkasinėt kitų mirusių alkoholikų. Nieko, a ne? Gal pas mus tep reik. Ale duobkasiai, bite muse, supyks.

O da daba man pareina galvon, kad kažkaip pražiopsojau atgimimo aušroj progą nusipirkti normalią krūtą mašinikę – BTR šem PB vadinasi. Biškį armijoj tokią teko pavairuot. Viską pirkom iš praporų – soliarkę, visokias geležis, o va tokio gero daikto – ne. Galėtų būti i be pulemioto. Aštuoni ratai, nepradursi, patys pasipučia. I da šarvas – mes armijoj varėm kiaurai per pušis. I da plaukia. Va tokia turėt – išvarai į Gediminkę ir visi pacukai su audinėm tau iki kelių, nu, tai yra, iki ašies. I karas keliuose baigiasi per dieną. I nugalėtojas kare ma irgi aiškus.