Įsimesdavo į jas didžiulius juodus avikailius, kad nesušaltume iki kaimo. Tuos avikailius parsivežiau Marijampolėn gal kokioj devintoj klasėje būdamas. Buvau toks visiškas hipis. Ko gero, labiausiai atitrūkęs Kapsuko hipis (na, maždaug tos kartos).

O kol kailiniai dar buvo ne Kapsuky, o rogėse, o mes buvome juose, važiuodavom kaimo keliukais tris kilometrus iki sodybos pagelžkelyje, kur didžiajame kambaryje jau stovėjo eglė su visokiais kartoniniais paspalvintais angelėliais ir labai gražiais stikliniais varvekliais. Ir su tuo stikliniu smaigu viršūnėje. Takas prakastas iki rūsio – toks pabetonuotas buvo rūsys, beveik slėptuvė nuo bombų, o ką gali žinoti, gal su tokia mintimi ir statytas. Takas prakastas iki daržinės, grinčelės – dar vieno ūkinio pastato, priklijuoto prie tvarto, iki arklių tvarto. Ant takų pabirę šiaudų.

Įspūdis lyg pasakočiau apie kokius Smetonos laikus. O mano subjektyviame laike – vos ne užvakar.

Tai apie ką aš čia?

Tik pabandykite man papasakoti, kad klimato atšilimas yra mitas.

Nors gali būti ir kitaip. Kažkur jau esu rašęs, kad čia mano hipotezė būtų tokia: metų laikai persistūmė per mėnesį, ir dabar jau viskas bus pagal numerius. 1,2,3 – žiema, 4,5,6 – pavasaris, 7,8,9 – vasara, 10,11,12 – ruduo. Ir nuo šiol bus taip. Mums dar nieko, nesunku bus tą metų laiko ribukę pastumti, bet va tose kalbose, kur mėnesiai yra lotynų pagrindu, gruodis yra dešimtas mėnuo. Tiems bus truputį sunkiau žvilgsnį perderinti.