Klausimų būta apie žurnalo kertinius ideologinius principus. Esu apie juos rašęs žurnale pradėdamas dirbti. Bet iš tikrųjų, kodėl nepakartojus? Kaip kad man viename iš tinklaraščių pataria Karolis Jachimavičius aka Arminas Višinskis.

Verslo klasė, mano požiūriu, nėra atitverta erdvė lėktuve ir VIP ložė arenoje. Verslo klasė yra komforto, pirmiausia psichologinio, zona, kuri įvairiems žmonėms gali būti skirtinga.

Tačiau juk turi būti kažkas bendra visiems? Turi būti kažkokia bendra komforto zona. Tik taip „Verslo klasė“ gali būti ne keliasdešimties ar poros šimtų žmonių sienlaikraštis, o tūkstančių žmonių pašnekovas.

Manau, kad viena iš didžiausių dabartinių pasaulio žurnalų problemų, kuri jau pradeda būti jaučiama (o tuoj pasijus dar labiau), yra ta, kad į skaitytojus tolyn labyn žiūrima ne kaip į protingus pašnekovus, bet kaip į tikslines auditorijas, kurios vis smarkiau nišinamos ir smulkinamos.

Yra žurnalų, skirtų 8–12 metų berniukams, yra jų, skirtų 12–14 mergaitėms, darbingo amžiaus vyrams ir 25–30 metų moterims teisininkėms.

Mūsų seserinė bendrovė, užsiimanti žurnalų leidyba visame pasaulyje – „Bonnier Magazine Group“ – įsigijo dvi JAV žurnalų leidyklas ir jas sujungė. Dabar portfelyje yra bent 150 pavadinimų žurnalų besiruošiančioms ištekėti, keli žurnalai tik apie tunų žvejybą, keli žurnalai apie motorines valtis, sunišinti pagal valties ilgį, ir dar krūvos ko tik nori. Švedijoje prieš penketą metų buvo vos keli žurnalai apie interjero įrengimą, dabar jų yra keliasdešimt: uždirbantiems iki tiek, iki kitiek, iki dar truputį daugiau, gyvenantiems kaime, mieste, priemiestyje ir t.t.

Tik man vis dėlto vis dar kažkodėl atrodo, kad kažkas turi sieti ir dvidešimt penkerių teisininką, ir šešiolikmetę moksleivę, ir mano amžiaus įmonės vadovę.

Ir manau, kad dažniausiai sieja patys esmingiausi klausimai, kurie skamba banaliai ir naiviai, todėl bijome juos užduoti kitiems ir sau: kas aš esu, ko noriu, ar yra siela, kas yra mirtis, kas yra draugystė, kaip man nebijoti, ar aš galiu kurti. Ir taip toliau.

Tokių žurnalų, kurie kalbėtų su žmonėmis, o ne su tiksline auditorija, nėra daug. Mes norime būti vienas iš jų. Eiti nišėjimo link – aklavietė. Ypač kai leidi žurnalą kalba, kuria pasaulyje šneka iš viso gal kokie keturi–penki milijonai žmonių.

Komforto zona, apie kurią kalbame, tikrai nėra „duty free“ erdvė Getviko oro uoste. Ir žurnalas tikrai nebus panašus į „duty free“ parduotuves. Žmonėms rūpi žmonės. Pirmiausia, žinoma, kiekvienas rūpi pats sau, bet paskui jau ir kiti. Todėl pasakosime apie žmones, ne apie daiktus, net tada, kai pasakosime apie daiktus. Tai yra – ne kiek mygtukų ant šaldytuvo, bet kas, kodėl ir kam sukūrė būtent tokį daiktą, kaip ir kodėl juo naudojamasi būtent taip, o ne kitaip.

„Verslo klasei“ rūpi entropijos ir chaoso mažinimas gyvenime, o jį mažina kūryba. Kūryba yra labai daug kas, bet pirmiausia kūryba yra ritmo, tvarkos įnešimas į chaosą. Verslas yra kūryba, saviugda yra kūryba. Ir apie verslą mes pasakosime kaip apie kūrybą.

„Verslo klasei“ rūpi, kad žmonės, neigiamų emocijų taškomi kiekvieną dieną, bent kartais gautų teigiamų emocijų. Žurnalistiniai tyrimai, kurių vienintelis tikslas yra ką nors sumaišyti su žemėm, nėra mūsų darbas. Mūsų darbas yra pasakoti įdomias istorijas apie svarbius dalykus protingiems žmonėms. Svarbius dalykus ne vienam protingam žmogui, sėdinčiam kokio nors verslo konglomerato ar politinės partijos vadovo kėdėje, bet bent keliolikai protingų žmonių, sėdinčių įvairiausiose kėdėse ar, pavyzdžiui, prigulusių pasiūbuoti hamake.

Probleminis tekstas nėra tuomet, kai alfa ir beta patinėliai džiunglių pievelės pakraštyje šiepia vienas ant kito dantis. Probleminis tekstas esti tuomet, kai protingi, dažnai turintys skirtingas nuomones žmonės šnekasi tarpusavyje apie tai, kas jiems iš tikrųjų rūpi.

Mes kalbamės, o ne tvirtiname. Pasakojame, o ne auklėjame. Išvadas lai kiekvienas darosi pats.

Trys pamatų akmenys, ant kurių turėtų stovėti žurnalas: sveikas protas, geras skonis ir gyvenimo džiaugsmas.

Sveikas protas diktuoja, pavyzdžiui, tai, kad žurnale nekalbame apie lietuviškos politikos kasdienybę – šitoje guano krūvoje jo beveik nebeliko. Be to, teigiamų emocijų kapstymasis po ja nė kiek nesuteikia.

Geras skonis, tarkim, reikalauja, kad iš viso nekalbėtume apie kokius nors kokios nors „tusovkės“ vakarėlius ar „TV detektyvus“ (nors pseudoelito formavimosi istorija ar žmonių pakantumo mulkinimui ribos visai galėtų būti tema).

Gyvenimo džiaugsmas siūlo papasakoti apie tokius dalykus, kuriuose atskiri, įvairūs ir unikalūs žmonės atranda teigiamų emocijų.

Tiek tam kartui.