Nu te metinės po kieno mirties, pavyzdžiui. Visi žino – reikia, visi eina, visi prie stalo laukia, kol giedorkos rožančių gieda, seilės tįsta.

Dvylika valgių ant Kūčių stalo, druskos neskaičiuojam, šnapso negeriam.

Pavasarį dažom kiaušinius, ridenam, krienai su majonezu.

Ženyjas kas – balta mišrainė, zrazai, mūsų galas geras, karti karti, antra diena, muzikantai.

Ir nu nereik aiškinti, ką daryti. Niekam. Nė pro kur.

Numirė mūsų tėvukai, mes tep darom. Numirsim mes, mūsų vaikai vė darys.

Aš, Avrelikas, nesu te koks dičkis patriotas. Ne megzta beretė ir ne guzikas nuo jos. Ma kap i visiems rūpi, kad būtų ką ant stalo padėt, kuo užgert, kad Birutukas kiketų kartais ir kad vaikai nebūtų šalaputriai. Bet yra daiktų, kur nu, kap tau paaiškyt, kap su tais kiaušiniais arba su tais krienais su majonezu. Nu – vasario šešiolikta ji ir yra vasario šešiolikta. Ir buvo. I niekam nieko nereiškia aiškinti.

Nu i jegu aš da moku skaičiuot, tai šiemet vasario šešioliktai – devym metų. Garbingas jubiliejus, kap ta bliondė per pageidavimus sako.

I daba tu ma pasakyk: a tu girdėjai, kad kas iš tų nusipenėjusių kurkių, kur į teliką netelpą, nors ką apie tą dieną paburbuliavęs.

Veselei normaliai mes porą mėnesių ruošiamės. Kas nors, bite muse, tam vasario šešioliktos jubiliejui ruošias šito šaly, a kap?