Įnagius reikia mylėti, prižiūrėti, galąsti ir puoselėti. Kiekvienas iš mūsų mylimų stalių pasakys, kad prižiūrėti įnagiai yra koks trečdalis, jei ne pusė, gerai atlikto darbo.

Eločka iš Ilfo ir Petrovo (o ne „Ilfo Petrovo“ – kaip nesenai teko matyti kažkuriame jaunimo žurnale) romano „Dvylika kėdžių“, kaip žinia, puikiausiai vertėsi su kokių penkiolika žodžių.

Skaičiau, kad normalus anglas kasdien vartoja vos du–tris šimtus žodžių. Kiek vartoja normalus lietuvis – duomenų neradau, bet įtariu, kad ne ką daugiau negu anglas, gal kiek skiriasi žodynas – pavyzdžiui, vietoj „goal“ turėtų būti „tritaškis“.

Mums nuo to ne lengviau. Yra, aišku, raštininkų, kurie išsiverčia irgi su keliais šimtais ar pora tūkstančių žodžių. Ir tegul sau būna. Bet ar nebuvo jums niekada taip – skaitai, rodos, visai paprastutį, niekuo neintriguojančio siužeto rašinį, o jis tave įsiurbia, įtraukia, užburia, panardina kažkur, kol galiausiai supranti – taigi kalba.

Kaip mums patiems taip padaryti? Žiūrėti, kaip daro meistrai, ir daug kartų bandyti.

Skaityti, pavyzdžiui, Vaižganto, Juozo Baltušio, Broniaus Radzevičiaus, Juozo Apučio tekstus, iš publicistų – Romo Sadausko, Vlado Braziūno, Tomo Sakalausko, Stasio Kašausko rašinius.

Kitas žingsnis – žodynai. Vienintelis Antano Lyberio sudarytas „Lietuvių kalbos sinonimų žodynas“ (pirmas leidimas – 1981, antras - 2002) apima 5.000 žodžių grupių ir apie 27.000 žodžių. Matome – truputį daugiau negu Eločkos, bet vis vien ne gausybės ragas. Internete neguli, jokiu elektroniniu pavidalu nėra. Knygynuose turėtų būti.

Yra išleista dvidešimt tomų „Lietuvių kalbos žodyno“ – pasivartykite prie progos, juoba kad www.lkz.lt visa tai sudėta į internetą. Tikram raštininkui didis smagumas vien vartyti ir žiūrinėti. Sužinosite, pavyzdžiui, kad kalnų upelis negali almėti. Kitokie skysčiai alma ir kitaip.

Toliau – mokytis daiktų ir reiškinių vardų. Taip, tyčia mokytis. Čia praskrido ne šiaip drugelis, o spungė, po kojomis auga ne žolė, o takažolė ir sidabražolė, einame ne per pilką akmenį, o per granitą. Ir iš graudulio bei gerumo apsiverkiame apkabinę ne šiaip medžio, o seno skirpsto kamieną, graudžiai klykiant ne šiaip paukščiui, bet suopiui. Labai smagu skaityti tokias knygas, tarkim, kaip „Lietuvos žaliasis rūbas“ ar „Lietuvos dieniniai drugiai“.

Ir – pabaigai – vienas mažas pratimukas. Juk kartais būna, kad sėdite ir graužiate bevardžio nagą, įsispitriję į ekraną – reikėtų ką parašyti. Tai va kai taip graužiate, pabandykite aprašyti kokiais trim šimtais žodžių (apie 2.000 ženklų) kokį nors daiktą: sagą, kaktusą, knygą, ausines, puoduką, plytą galų gale – savybes, išvaizdą, spalvą, perbėkite prie asociacijų. Jeigu po trijų šimtų žodžių savaime pasakosis toliau, nestabdykite savęs, galite atrasti įdomių dalykų.

Beje, tai beveik meditacija – panaši į tąsias, kai Don Juanas liepė Carlosui žiūrėti dykumoje į šešėlius.