Iš esmės galvoju taip pat, kaip ir apie „Lietuva – žalia šalis“, „Lietuva – gera šalis“, „Lietuva – graži šalis“. Man ji graži, žalia, drąsi ir visokia kitokia. Tegul tik būna.

O tai jau keliolika metų atrodome kaip tas šimtakojis, kuris susimąstė, kaip jis vaikšto – kuria koja pirma žengia: dvidešimt trečia kairėje ar penkiolikta dešinėje? Tai ir dabar dar stovi prie to paparčio visas toks susimąstęs.

Tai va tokie ir mes: medelis, lapelis, vaivorykštė ar kirvukas? Žalia, gera, šlapia, pilka ar truputį pablyškusi? Jūsų pasiūlymas nieko nevertas tiesiog dėl to, kad jis jūsų, o ne mano. Ir tai pats rimčiausias argumentas visoje mūsų begalinėje diskusijoje.

Brangieji, susitarkim nors dėl ko nors, jau net nebesvarbu, dėl ko – ir pradėkime veikti, a?

Ir jeigu toji šviežiai palaimintoji „drąsi šalis“ yra tai, dėl ko jau sutarėme ir daugiau neberausime vieni kitiems kaltūnų, nedraskysime akių, nerausime ausų, nesiteisime ir neprotestuosime, tai ir valio. Ir pirmyn.

Ir lietuva.lt jau poryt nebereklamuos „infostruktūros“, o reklamuos šitą išdidžių žmonių drąsią šalį.

A, tiesa, turiu klausimą...

„ ...remiantis praėjusį gruodį „Vilmorus“ atliktu tyrimu, 66,7 proc. lietuvių pritaria, kad lietuviai - drąsūs žmonės, 63,3 proc. pritaria teiginiui „Lietuva - drąsi valstybė“, 87 proc. pritaria teiginiui „Lietuvos istorijoje yra daug drąsumo pavyzdžių.“

Kodėl ne šimtas procentų? Kur slepiasi tas trečdalis manančių, kad lietuviai – nelabai drąsūs žmonės?

Atsimenu, paklausdavai vaiko: „Rankas plovei?“, jis iškart sako: „Taip“.

Jeigu čia pat perklausdavai: „Rankų neplovei?“, jis greitai, nuoširdžiai ir nesusimąstydamas irgi atsakydavo „taip.“