„Laba diena“, – jis man sako. O aš patampau sau ausį: kur aš jį mačiau, o gal tai jis mane matė.

„Sutikrinkim laikrodžius, - sako prišokęs didelis žilas tipas su kuprine ir priduria, - na, nebūk toks piktas kaip aną kartą...“

Aš jį mačiau, jis mane matė? Šokiai Marijampolėje, gultai Pabradėje, moksleivių literatų konkursas Ukmergėje, trečias ąsotis alaus „Žemaičiuose“, botanikos olimpiada Biržuose, plaukimas į jūrą Klaipėdoje?

Lukiškių aikštė. Jaunuolis juoda megzta kepuraite, odine striuke: „Kaip patekti į kalėjimą?“

Paprastas klausimas. Tam aikštės kampe bus gatvelė tiesiai – tikrai pateksite į kalėjimą.

Mes pažįstami? Dabar jau pažįstami.

Į sveikatą – o tu pažįsti jį?

Na žinoma pažįstu – mano svainio kursiokas su juo tarnavo sovietinėje kariuomenėje Bauskėje. O jį? Na, kaip – tai mano tetos klasiokės vyro diplominio darbo vadovas. Ta prasme – aha – pažįstu. O su tuo mes mušėmės šokiuose Paparčiuose dėl Daivos. Gal dėl Lauros? Ar Vilmos? Praktiškai – giminė. Teoriškai – tikėtina, kad giminė.

Gatvėje – laba diena, aš jus mačiau? Na žinoma matėte, šitoje šalyje visi jau matė visus po tris kartus, kai kurie kai kuriuos – po keturis. Moterį, kuri gyva smėliu, visi matė penkiolika kartų. Tipą, ant kurio barzdos kabo statinė alaus, visi matė dvidešimt du kartus.

Mes visi viską apie vienas kitą žinome.

Jeigu visi laikraščiai ko nors neparašo apie tai, ką mes turėtume žinoti, mes vis vien tai žinome.

Greitai kaip tam anekdote laikraščiai galės prie nuotraukų tiesiog rašyti skaičius. Naujiena nr.7 - apie Yvą, nr. 16 – apie Dambrauską, nr. 23 – nauja Radžio gerbėja, nr. 25 – Valinskas renkasi LTV.

Šitoje šalyje galimas šantažas, slaptas balsavimas ir komercinės paslaptys? Nejuokinkit.

Mūsų nėra labai daug.

Tai kurių galų mes iki šiol nesusišnekame?