| vklase ( @ 2008-01-30 15:30:00 |
| Entry tags: | redaktoriaus pabambėjimai verandoje |
Seno bambeklio veranda-17
Vis pasakojau šičia, kokius tekstus norėčiau matyti. Atėjo laikas pasipasakoti, kas man nepatinka.
Man nepatinka, kai būna taip.
Autorius praneša, kad teksto neparašys likus porai dienų iki jo atidavimo į gamybą. Viskas seniai suplanuota, dauguma tekstų jau gamyboje, jau sumaketuoti. Tiesiog išmesti tų puslapių negali, nes žurnalo tūriu gali manipuliuoti tik po pusę lanko – aštuonis puslapius. Kito autoriaus per dvi dienas irgi niekaip neprikalbinsi. Tada man šiek tiek nepatinka.
Dar man nepatinka, kai būna šitaip.
Žmogus išvažiavo daryti reportažo ir turi atsiųsti tekstą iki tam tikros dienos tam tikros valandos. Jį dar turiu perskaityti aš, kalbos redaktorė, foto redaktorius turi atrinkti iliustracijas, maketuotojai turės sumaketuoti, korektorės perskaityti. Dvi valandos iki valandos Z, o iš Gerb. Rašytojo nė mažiausios žinios. Tai tu bent pranešk, kad gyvas. Va tai man truputį nepatinka.
Arba – man nepatinka, kai būna taip.
Autorius sako: aš labai užsiėmęs, niekaip nespėsiu, bet tu juk turi kažkur vieną iš ankstesnių mano tekstų. Žinia, turiu. Ir pusėtiną. Bet žinodamas autoriaus polėkį, numeryje aš jam palikau keturis atvartus, o anas tekstas (ko jis jau ir pats turbūt neatsimena) traukia sunkiai iki trijų. Labai sunkiai. Viskas planuose, nieko neišmėtysi, nieko nepakeisi. Ir man tai kiek nepatinka.
Aš dar nemėgstu duoti pašnekovams, herojams, personažams skaityti baigto teksto.
Ir neduodu. Daugiausia, ką galiu duoti pažiūrėti – jų citatas. Tiek to, kad diktofone aš turiu tuos sakinius būtent tokius kaip parašyta. Žmogus nori būti šiek tiek rišliau kalbantis „ant popieriaus“, lai būna. Bet nė už ką neduosiu taisyti žurnalisto rašyto ir mano bei kalbos redaktorės redaguoto teksto. Taip kaip turbūt nesamdyčiau treniruoti „Žalgirio“ žmogaus, kuris tik daug kartų matė krepšinį per televizorių.
Dar aš nemėgstu, kai būna šitaip.
Žmogus skambina vieną kartą, pasiūlo temą. Žinau, kad raštingas, sakau – pirmyn. Po mėnesio jis vėl skambina, vėl siūlo kitą temą. Sakau – neatidėliok. Po mėnesio jis skambina, siūlo trečią. Neprimena jokio animacinio filmuko? Sakau – tai kad tavo kredito reitingas toks truputėlį smuktelėjęs, o aš to nemėgstu.
O dar man nepatinka, kai būna taip.
Autorius pasiima rašyti tekstą, kaip man atrodo, įdomia tema. Sutarta dėl galimų pašnekovų. Jis gauna visus įgaliojimus kalbėti „Verslo klasės“ vardu. Apeina, pasidaro interviu. Mūsų fotografai tuos žmones nueina fotografuoti. Ir? Ir viskas – daugiau jokių žinių. Ar jis rašo? Kada parašys? Pareis ar nepareis? Kūrybos kančios? Kitokios kančios? Man tai dar nieko, aš išgyvensiu. Bet galbūt tie žmonės, kurie buvo kalbinti ir fotografuoti, laukia publikacijos. Be to, tema lyg ir užimta – atiduočiau rašyti kam kitam, bet nežinau, ar galiu. Ir man nepatinka.
Dauguma žmonių nemėgsta, kai reikia greitai priiminėti daug sprendimų. Bambeklis redaktorius – jokia išimtis. Na ir kas, kad nuolat juos priiminėja. Vis tiek nemėgsta.