Jie kaip tie pusiau buožgalviai, pusiau varlės birželio pradžioje – kojos jau yra, uodega dar nenukritus. Arba kaip ežiukai į visas šalis pasišiaušusiais spygliais.

Apie ką čia aš? Na, apie tėvynės ateitį, apie tuos, kurie po kokių trejų–penkerių metų eis balsuoti, turės teisę susituokti, būti pašaukti kariuomenėn, nusipirkti alkoholio ir vairuoti. Ir gali būti, kad visa tai padarys vos ne tą patį vakarą.

Apie žmones, kuriuos mes vadiname kiek keistu beveik botanikos ar medicinos terminu „paaugliai“.

Vakaras. Kavinė. Žvakutės ant stalų. Solidūs, ramūs, gurkšnoja vyną, siurbčioja brendį, mėgaujasi alumi. Ir ko jie visi staiga pasišiaušė žvilgsniais kaip dygliakiaulės spygliais? Ko? Aha, į ramų, solidų vakarą įėjo JIE – tokie truputį per garsūs, truputį neproporcingi, truputį perdaug mostaguojantys. O jie juk jaučia. Jie irgi iš karto kaip ežiukai – spygliais. Ir dar garsiau, dar labiau mostaguoja.

Troleibusas. Tylu. Visi iš darbo, visi pavargę, visi nori prigulti prie teliko. Pro duris garsiai klegėdami įvirsta jie. Visi kiti, tie, kurie ne jie, susižvalgo: „Na va, šitie...“

Jie erzina. Tik ką jie buvo malonūs ir putnūs – „u-tiu-tiu-tiu“ – rausvi papurgalviai mažyliai. O dabar jie staiga pradėjo galvoti, jie kažko nori, jie – net – bando kažką sakyti. Jie nebeklausinėja nesąmonių, jie jas sako.

Palauk, pražilk, tada kalbėsi – dygliakiaulės spygliu jam tiesiai į beužsimezgančią mintį.

Tai kas jam lieka daryti – brūkšt trim spygliukais iš karto atgal.

Kas jam daryti, kai reikia būti tokiu kaip visi ir kartu visiškai kitokiu?

Tai sudėtingesnis uždavinys negu apskritimo kvadratūra. Bandėte būti Eltonu Johnu ir būti kariuomenėje? Vienu metu? Nebandykite, jūsų organizmai to nebepakels.

O gal mes tiesiog pavydime?

Pavydime, kad jiems dar bus daug pirmų kartų: pirmas bučinys, pirma vyno taurė, pirmoji meilė.

Mūsų patirčių algoritmai kaip iki sąmonės netekimo nuvaikščioti vieškeliai: tada aš jausiuosi kaip bokso kriaušė, po to skaudės galvą, o Gintaras po trečios vėl papasakos anekdotą apie žolę rūkančius Gieną ir Kūlverstuką, o šefas rytoj vėl siautės.

O jie dar tik rašo visus savo algoritmus. Dar tik kuria.

Jie dabar va stovi ir bučiuojasi po ta šlapia dulksna. Negalvoja apie pampersus. Negalvoja apie pensijų fondą. Negalvoja apie vėl perpūstą ir skaudantį sprandą.

Jie man patinka.