Šią taisyklę pravartu prisiminti, jeigu skausmingai tenka mąstyti, ką čia dabar pasakius ar parašius. Bet šiuokart savo neilgą pabambėjimą noriu skirti kolegoms redaktoriams ir apibrėžti pirmąją redagavimo taisyklę, kurios pats stengiuosi kasdien laikytis.

Ji tokia: „Jei gali neredaguoti, neredaguok.“

Mano manymu, autoriui nereikia grimo, nereikia „photoshopo“, nereikia plastinių operacijų. Jis turėtų būti toks, koks yra, kiek tai yra įmanoma laikantis pamatinių kalbos taisyklių, kalbos kultūros, stiliaus, logikos reikalavimų.

Visas akivaizdžias klaidas taisome. Faktus kruopščiai tikriname (dar nemačiau autoriaus, įskaitant save patį, kuris nedarytų faktinių klaidų). Ir viskas. Tegul žmogus būna savimi, nepudruokime.

Aišku, tai, ką čia šneku, galioja pirmiausia originaliems tekstams, prašytiems pakankamai raštingų žmonių, tai yra tokių, kuriuos ir galime laikyti autoriais.

Na, mums pasisekė – turime tokią galimybę su neraštingų rašinėtojų tekstais tiesiog nedirbti (o, koks kartais išganingas yra žodelytis „ne“).

Kaitalioti „ciepcinčius“ į „čirškiančius“, „balzganą“ į „balkšvą“, „slenkantį“ į „sliūkinantį“ vien dėl to, kad mums atrodo gražiau? Ne, aš tokiam dalykui nepritariu. Ir jeigu žmogaus tekste žodis „šūdas“ yra stilistiškai ir logiškai motyvuotas, aš jo nekeičiu į „mėšlas“ (be kita ko, man rodos, jie reiškia skirtingas substancijas).

Aš suprantu, kolegos redaktoriai, kad kiekviename iš mūsų tupi mažesnis ar didesnis kūrėjas. Suprantu, kad kiekvienas iš mūsų žino, kaip galima padaryti geriau, ir tikrai tikiu, jeigu pats redaktorius rašytų, parašytų geriau.

Bet tai autoriaus tekstas, tegul jis jo ir būna.

Sukirčiuosiu – čia kalbu apie originalius raštingų autorių tekstus.

Man teko matyti tokių vertimų į lietuvių kalbą, kur vertėjas aiškiai mokėjo daugiau svetimos negu lietuvių kalbos žodžių. Tokiais atvejais be redaktorių pagalbos knygos ir straipsniai iš tikrųjų atrodytų beviltiškai. Kaip dažnusyk ir pasitaiko.