Ne, tu nesišiepk barzdon, nežvenk, tu vė ne tep pagalvojai. Aš ne apie tąsias su miniakais, kur te prie Lodzės ant kelio stovi, aš apie tą kontuperį, kur ant lango prisiklijuoja.

Kudė palydovė? O tai kad toks ramus malonus moteriškės balsas. Baisiausiai mandagi panikė – vis prašom, atsiprašom. Už kilo reikės persirikiuot, pasukt dešinėn.

Nu žinok, kolek Birutukas negirdi, pasakysiu – labai nieko sau palydovė. Ma nebuvo jokio nervo su jąja varyt tuos pusantro tūkstančio. Nieks nešaukė: Žiūrėk į kelią, goželi tu! Nieks nezvimbė: Noriu kavukės... Nieks nesiraukė, kad per daug rūkau. Birutukas, nujo, vietom būna geriau – pakikena, kai anekdotą pasakoji, butiką padaro i šiaip jaukiau kely.

Krūčiausia i smagiausia gal būtų Birutukas i ta panikė iš kontuperio kartu kelyje. Toks grupinis važiavimas, jo.

Pasiuto mergučė tik kai iš Augustavo į Lazdijus pasukau, aha, pas draugelį prie Dusios. Nu tada pavarė: dabar pasuk, prašau, dabar apsisuk, dabar da gali pavaryt į Degučius, nu prašau, apsisuk. Ji mane į Kalvarijas varo – gal iš to moteriško solidarumo tiesiog pas Birutuką glėbin.

Merga tu, sakau aš jajai – aš čia žinau, kap varyt, aš tuo keliu daugiau kartų pravažiavęs negu kad šūlion ėjęs. O ji vis tiek: apsisuk dabar, labai prašau. Nu bite, visą laiką tep, nu tai ant galo aš ją išjungiau.

O bajeris koks – nė pas ją įrašyta, kad Lazdijuose siena, balta ant ekrano kap Mongolijos dykumo, šita, infrastruktūra kap prie Mindaugo: girios, šernai i šventi ąžuolai.

O daba klausyk į čia. Va aplink žviegia visi: įvaizdis, įvaizdis, drąsūs mes kap barsukai per rują. O kompo žemėlapy – stepė, kurke.

Tai gal kas pasirūpytų tokia smulkmena dėl to įvaizdžio arba vardan tos?