Aš noriu jums papasakoti dar vieną mažą fragmentėlį iš savo pasibastymų po Italiją.

Florencijoje yra Santa Croce – Šventojo Kryžiaus – aikštė priešais to paties pavadinimo baziliką. Bažnyčioje palaidoti garsieji florentiečiai – Galileo Galilei, Gioacchino Rossini, Michelangelo, Machiavelli, yra Dantės kenotafas. Yra Pacų koplyčia.

Aikštė maždaug tokio dydžio kaip kokios trys mūsų Vilniaus Katedros aikštės. Dabar įsivaizduokite, kad visa ji pilna pilnutėlė žmonių, susėdusių ant nešiojamų kėdučių. Visa.

A, tiesa, žiūrint į bažnyčios fasadą šiek tiek kairiau – paminklas Dantei.

Ir šitoje pilnoje žmonių aikštėje vyksta renginys, kuris vadinasi „Tutto l'Dante“ – „visas Dantė“.

Ant laiptų priešais bažnyčios duris piupitras, ant jo – knyga. Šalia – stovas mikrofonui. Prie mikrofono – vienas neaukštas žmogus vardu Roberto Benigni (jūs jį matėte filme „Gyvenimas yra gražus“). Jis perskaito terciną, po to papasakoja apie mitologines, politines ir kitas asociacijas, Poeto sugrūstas į ją, primena aliuzijas, praveria metaforas. Po to – kitą terciną. Vėl su komentarais. Kadangi jis komikas, tai nuo pasitaikiusio Medūzos Gorgonės vaizdo peršoka prie čia pat, už kokių trijų šimtų metrų Sinjorijos aikštėje stovinčios Benvenuto Cellinio skulptūros „Persėjas“, prisimindamas, kad kažkada amerikiečiai Benvenuto Cellini pristatė kaip Welcome'ą Cellini.

Dar viena tercina – vėl paaiškinimai ir komentarai. Ekspresyviai, gyvai, giliai. Dar.

Visi tie tūkstančiai studentų, valdininkų, ponių ir ponų, pankų ir mechanikų, pardavėjų ir dailininkų didžiulėje aikštėje nuščiuvę klausosi. Tik poezijos ir jos komentarų. Ne vieną valandą.

O aš kaip visada pradedu tyliai svaičioti: o ar būtų įmanoma kažkas panašaus Katedros aikštėje? Marijonas Mikutavičius skaito Donelaitį ir komentuoja? Andrius Mamontovas skaito Vincą Mykolaitį-Putiną? Vytautas Šapranauskas skaito Maironį?