Tu ką, nežinai, kokia diena? Šventojo šito, kap jo, kap ta žuvis – vo, amūro, diena. Duokš butuką. Ir po mažą. Ir kap visi telikai šian vakare sakys – nu, gero dulkinimosi.

Va, matai, ką švenčiam – gero dulkinimosi dieną. Kartais sako, kad meilės, bet kokia te meilė daba. Suplanuota, nekviesta, pavogta, laikina. Ė...

O paskui, po devynių mėnesių šep jau turėtų rastis mažas stebuklas. Ale gi nesiras...

Nes maži stebuklai, bite, knerkia trečią nakties ir per juos negali nueiti į klubą.

Nu žinau, aš senas perdalius ir nieko nesuprantu, kap daba žmonės gyvena i kap gyvet reik.

Bet tu paklausyk...

Nu, įpilk mažukę i paklausyk da biskutuką...

Tai va, jie knerkia i tudė tu negali nueiti į klubą. I nuo to pasidaro ant ciongo depresija. Nemojuok, turiu vaikų, žinau, kap te jiem daba daros.

Aš kap nuo tos depresijos gydytau? Uždraust visus pampersus, pieno mišinukai – keturiose vietose Vilniuj, jokių te dirbtinių maistų. Uždraust automatines skalbiankes.

I viskas – pamatytai, daugiau jokių depresijų.

Už amūrus i meile. Valio.

Kap buvo? Per naktį tas marlikes skalbi rankom, gramdai tuos geltonus pieno šūdukus. Aš ir skalbiau, ne tiktais Birutukas. Jajai gi irgi reik pamiegot. Ryte varai pienuko parsinešt. Šeštadienį i sekmadienį – skalbimo dienos. Abi. Nuo ryto. Balti, paskui biskį spalvoti, paskui visai spalvoti. Virini, skalbi, gręži. Jokios, bite, depresijos, ba tu nepaeini. Ir galvot net apie depresiją nė kada, ba labai norisi miego. Super psichoterapija.

Nu, tai sakau, už meilę ir josios gražiąsias pasekmes. Už šventąjį, vė kap te jį... Kap žuvis. Vo – amūrą.