Kalba, kaip ir žadėjau, bus apie įžangas.

Nagi pažiūrėkim į vieną seniausių mums žinomų: „Pradžioje Dievas sukūrė dangų ir žemę. O žemė buvo padrika ir dyka, tamsa gaubė bedugnę ir dvasia iš Dievo dvelkė viršum vandenų. Tuomet Dievas tarė: „Tebūnie šviesa!“ Ir šviesa pasirodė.“

Įžangos pirmasis ir svarbiausias darbas – padaryti taip, kad aš skaityčiau toliau. Šita aukščiau pacituotoji iš esmės savo funkciją atlieka.

„Įžanga“ anglakalbėje žurnalistikoje vadinasi „lead“ – įvadas, vedimas. Ji ir turi daryti tai. Vesti.

Problema ta, kad visi mes aplinkui unikalūs ir visai ne visada žinia, kaip kurį patraukti.

Naujienose paprasta – ten turi pirmiausia pasakyti: kas, ką padarė, kur, kada ir kodėl (na, ir kartais dar kaip). O toliau jau kaip išeis. Kartais paaiškėja, kad toliau jau ir nebelieka, ką pasakoti.

Man truputį keisti kai kurie lietuviškų dienraščių eksperimentai, kai atsisakoma „lead'o“. Bet tai gal dėl to, kad aš gerokai konservatyvus tipas ir manau, kad jeigu jau žmonės nustatė kokį dėsnį, tai greičiausiai jis paprastai veikia. Ne taip lengva humanitariniuose dalykuose juos nustatyti. Jeigu jau visada buvo tokia paryškinta dalis tekste, kuri: a) patraukia dėmesį, b) apibrėžia temą, c) nustato intonaciją, d) įveda į tekstą – tai, matyt, ne be reikalo.

Žurnale sunkiau – ypač dėl to, kad, kaip minėta, visi čia mes tokie unikalūs – ir rašytojai, ir skaitytojai. Net ir tekstų herojai. Ir čia laikas pasakyti universalų visų pamokslininkų sakinį: receptų nėra.

Ir vis dėlto viena kita pastaba pasakyta būti gali.

Teksto rašymas nuo įžangos neprasideda. Dažniausiai gera įžanga parašoma paskiausiai (vėl priminsiu, kad kalbu ne apie naujienas, kur viskas gan aišku) – tuomet, kai autorius jau išties gerai valdo visą medžiagą.

Intonacija visiškai priklauso nuo turinio: kai pasakojame apie klimato atšilimą, ne visada išeina pradėti nuo „tą ketvirtadienį sėdėjau kavinėje pilies gatvėje“. Nors žvilgsnis į Vilniaus ozą prisiminus ledynų slinkimą visai gali tikti. Kai pasakojame apie nevispročius va tokį vasario mėnesį lipančius ant ledo žvejoti ir po to skęstančius, ne visada galime pradėti nuo anekdoto.

O receptų nėra, nes variantų gali būti labai nemažai: susiejimas su naujausiais įvykiais, anekdotas (Edita Kauzaitė radijuje, pavyzdžiui – laidos apie mediciną) , aprašymas – peizažo, žmogaus, interjero, eksterjero (svarbu nenugrybauti), asmeninė jausena, įsitraukimas (“dabar aš kabu ant stiebo...“, „neriu gelmėn...“). Važiuojam toliau – tai gali būti viso turinio santrauka dviem trim sakiniais, gali būti ir dalykas, kuris suteikia konteksto (pavyzdžiui, istorinio) , bet niekaip nebus minimas toliau. Įžanga gali būti ir vienas arba pora klausimų. Arba vienas apibrėžimas.

Svarbu, kad – pakartosiu – patrauktų, nustatytų intonaciją ir temą, vestų.

Kitaip tariant – reikėtų, kad po tų poros ar trijų sakinių norėtųsi skaityti toliau. Kaip tai padaryti? Treniruokitės.

Apie ilgį. Na, laikraščiuose daugiau negu leista paprastai ir neprirašysi, programa arba maketuotojas nukapos. Kitur visada galioja universalus bemaž visų išminčių reikalavimas: saiką derėtų jausti.

Ir tik nereikia bijoti žaisti – žodžiais, idėjom, sąvokomis – jau ir įžangoje. Humoras dar niekam nepakenkė. Sako, yra tokių, kuriems padėjo.