Bo ma tėvukas vis sakydavo: „Zeniau, darbas yra gyvenimo druska, be jos žmogus supūna.“ I da sakydavo: „Romanai gadina žmogų.“

Nu kap negadina – pažėk tu į save kada. Arba į kokį te kitą rašytoją ar pezėtoją. Pabalę, žandai įdubę, plaukai sulipę styro.

Tai va už tąsias pamokas aš tėvukui būsiu dėkingas kolek gyvas. O čia da tiktais teorija. Praktika buvo da krūtesnė. Pamato jisai mane nosy knibinėjantį kur kampe ir iškart – matei už tvartuko dilgeles, varai šienaut. Neturi ką veikt daba – griebk spatą i kask duobę atliekom už rūsiuko. Vė be darbo – o pomidorų pažastiniai ūgliai nenugnaibyti.

Kai tėvukas nuvarydavo popiečio miego papūst, būdavo, žinok, tokia laisvė, kad norėjosi ant ciongo varyt kokių agurkų paravėti.

Bet aš ne apie tai norėjau.

Nu ir niekad tep nebuvo, kad tėvukas kokį visai durną darbą sugalvotų.

Mačiau per teliką da prie ruso apie konclagerį vokiečių Latvijo – kur vieno vieto tiej zekai duobę kasė, kito kalną pylė. O paskui atvirkščiai.

Tai tep niekad nebuvo. Darbo iki ausų skylikių, bet durno – niekados.

Aš čia vė apie ką.

Buvau pas jus Vilniuj kada te pavasarį – žiūrau prie Gedimino bokšto suknista aikštė, krūva jaunuomenės po senus pamatus rausiasi. Nu aš gi ne goželis koks, suprantu – istorija, archeologija, paveldas. Reikia. Daba vė buvau – varo tenuis kamazais smėlį ir viską užpila.

Tai tu ma pasakyk – jie ką, visą te užkastą istoriją jau ištyrė? Jau viskas? Ar čia kap tam konclagery – išrausi, užkasi, išrausi, užkasi, kad tik žmonės būt užimti?