Apie tai, kad mes esame tai, ką ir kaip mes kalbame. Buvo, teisybė, toks barzdotas tipas, kuris sakė, kad būtis lemia sąmonę. Tik man rodos, kad ši jo hipotezė eksperimentais patvirtinta tik dalinai. Nes ji niekaip nepaaiškina elgsenos tų žmonių, kurie spjauna į būtį ir dėl sąmonės dalykų lipa ant laužų.

Kad mes esame tai, ką kalbame, nėra ir joks neurolingvistinio programavimo išradimas. Juk gerokai anksčiau buvo teigiama ir šitaip: „Ne tai žmogų sutepa, kad į vidų patenka, bet tai, kas iš jo išeina.“ (citata iš atminties). Frazė pasakyta diskutuojant dėl dietos su vienais kitais fanatikais, bet nuo to jos teisingumas nenugaruoja.

Tais laikais, kai dar dažnai vedžiau visokius mokymus ir skaičiau paskaitas, tinkamo komunikacijos formato tinkamai auditorijai parinkimą (dabar sakyčiau – „kaip su kuo bendrauti“, bet tada juk skaičiau Paskaitas, o, sako, tai turi ir atrodyti protingai) iliustravau ir tokia metafora.

Kiekvienas žmogus viduje turi tokį savotišką styginį instrumentą, gal kiek panašų į arfą – mat ten daug stygų. Stygos nuo pačių storiausių ir žemiausių iki pačių aukščiausių ir ploniausių. Mūsų tariami žodžiai emociškai rezonuoja su vienomis ar kitomis stygomis.

Žemiausias registras būtų maždaug toks: „Tu, bl..., ožy...“. Prie aukščiausiųjų jau būtų: „Grynasis proto motyvas turėtų įgyti besąlygišką (kategorinį) įpareigojantį pobūdį“, pavyzdžiui.

Įdomu tai, kad žemaisiais registrais galima prakalbinti daugelio žmonių emocijų stygas, aukštesniaisiais – toli gražu. Jeigu emocija nelaikysime nuobodulį. Ir jeigu imsime emocijas apskritai, nežiūrėdami – teigiamos jos ar neigiamos.

Labai dažnai istoriškai aukštesniojo registro emocijos buvo nuspaudžiamos iki žemesniųjų. Ilgai tektų kalbėti apie tai, kaip ir kiek prievartos tam prireikdavo. Bet, sutikime, kad kiekvienas budistas žino, kas yra karma, dharma, sansara ir nirvana – ir šitos aukštesniųjų registrų intonacijos jam yra tapusios lygiai pamatinės, kaip ir su fiziologija bei išgyvenimu susijusios. O kiekvienam tikram krikščioniui, pavyzdžiui, tokios yra atpirkimas, nuodėmė, malda. Arba daosui – protėviai.

Bet va dabar stebiu aš gamtą aplink mus ir matau, kad tarp žemutinių registrų ir aukštųjų yra tokia pogilė skylė. Tai yra, dingo viduriniai registrai, kurie galėtų būti daugiau ar mažiau universalūs ir daugelį paliestų.

O ką daryt, aš nežinau. Vienas iš variantų – juos bandyti kažkokiu būdu atkurti. Ir taip, kaip buvo daroma anksčiau – kai per ideologiją tam tikros nuostatos nuspaudžiamos žemyn – tikrai nieko neišeis. Ir nereikia, kad šitaip išeitų. O gal ir nereikia nieko daryti? Kaip senoj kinų pasakoj sakė vandenynas upeliui Che Bo: „Nieko nereikia daryti, viskas darosi savaime.“

Tad gal geriau eisiu purenti savo mažą daržą, tai yra, redaguoti tekstų.