O buvo va tep.

Žiūrau į teliką ir savo akim netikiu – įgimtas Marijampolės mašinukių turgus reklamuojasi iškart po orų. Taigi aš tep suprantu, kad šito vieto brangu.

Ir taip visai sau ilgai reklamuojasi – ilgiau negu koks te švyturys ar bitė. O, tu žinai, ma šitas ūkis kažkap artimas visada buvo.

Vo, bite, galvoju – tai, vadinas, tikrai kokia nors krizė bus, ne be reikalo barzda su pypke čia visiems liepia nusiraminti.

Dabar žėkim, kap sako, šaknin i nepasiduokim propagandai.

Prisimeni tuos laikus, kai kioskų da buvo ant kiekvieno kampo, o maksimų anei vienos? Kai net toks bankas sugalvojo skyriukus kap kioskus padaryt. Nu, prie kioskų pripratusiems kaimiečiams bus lengviau, tipo, užeiti, ne tep baisu.

Tai tada reklamavosi tokia sekundė, kad pinigų yra. Tai daba vė lygiai tas pats – žėk, nori greito kredito, tik paskambink telefonu. Ma tai tie i tie tokie patys atrodo, i procentas panašus.

I daba da ant galo: mašinukių turgus reklamuojasi.

Nu paveikslukas kap prieš dešimt metų. Trūksta tik, žinai, da kad per teliką būtų kokia „superkam spalvotą metalą“ reklama – i vsio. Peizažas lygiai toks pats.

Skirtumas koks, Avrelikas?

Skirtumas toks, kad daba mes jau gąsdyti i jau nieko nebijom. Kap te dainuoja kokia tai mergučė: „visko būūūs, visko būūūs, visko būūūs....“